Verslo bendruomenė
jau seniai sako, kad Lietuvos aukštąsias mokyklas reikia pertvarkyti taip, kad
jose būtų ruošiami rinkai reikalingi ir paklausūs specialistai. Tačiau
įsivaizdavimas, kad gyvename nuo globalių tendencijų atsietame savo uždarame
pasaulėlyje, savotiškame burbule, daug metų ėmė viršų. Gal kai kuriems akademiniams
sluoksniams net atrodė, kad turime pakankamai lėšų būsimų bedarbių rengimui
finansuoti, kad tik jų rengėjai būtų patenkinti. Šis burbulas (ne)tikėtai
subliuško šiemet, abiturientams užplūdus informacijos technologijų specialybes
ir antrame plane palikus tradiciškai pirmaujančias humanitarinio pobūdžio studijų
programas.
Tiesa
ta, kad užsimerkus realybė niekur nedingsta. Šiemetinių stojimų į aukštąsias
mokyklas rezultatai aiškiai atskleidė, kaip atrodo ilgai neigta tikroji
situacija – jaunimas nori mokytis dėl savo perspektyvų, karjeros ir gero
uždarbio. Pritrūkus valios strategiškai peržiūrėti ir reformuoti aukštąjį
mokslą, greičiau už sprendimų priėmimo galią turinčius universitetų vadovus ir valdžios
atstovus situaciją pakeis pati jaunoji karta, kuri stebi tendencijas rinkoje ir
pragmatiškai planuoja savo ateitį bei karjerą, nesutikdama plaukti pasroviui
pagal taisykles žmonių, kurie realybės linkę nematyti.
Lietuvos
ekonomikos paveikslas stipriai keičiasi. Pasaulyje žinomos kompanijos mūsų
šalyje steigia savo paslaugų centrus, samdo mūsų IT specialistus, kurie į
elektroninę erdvę perkėlė daugybę tradicinių privataus verslo ir viešojo
sektoriaus paslaugų, o milžiniškus kiekius duomenų pritaikė „sandėliuoti“
internetinėje debesijoje.
Jau
seniai jaučiame informacinių technologijų specialistų stygių ir apie tai nuolat
kalbame. IT bendrovių vadovai net sako, jog jie nesupranta, kodėl egzistuoja jaunimo nedarbas, nes jei darbo
ieškantys jaunuoliai turėtų IT specialybę, tai gerai apmokamą darbą susirastų
tuoj pat. Tai, kad IT specialistų reikės vis daugiau, buvo akivaizdu dar prieš
jų poreikiui atsirandant, bet universitetai kažkodėl mieliau ugdė socialinius
darbuotojus ar vadybininkus, kasmet darbo rinką papildydami vis naujais
bedarbiais.
Šiemet
turime situaciją, kad didžiausią stojančiųjų skaičių, arba 380 būsimų studentų
surinko Kauno technologijos universiteto (KTU) siūloma programų sistemų
programa, o tarp kolegijų – Vilniaus kolegija su 220 studentų, taip pat
studijuosiančių programų sistemas. Vertinant 15-a populiariausių studijų
programų, su IT sritimi susijusios studijos universitetuose pritraukė kas
ketvirtą būsimą studentą, o kolegijose – kas penktą.
Tai
yra rimtas signalas, kad nepaisant nesutarimų ir skirtingų požiūrių, aukštojo
mokslo sistema pribrendo reformai ir jeigu jai nesiryš pačios aukštosios
mokyklos kartu su politikais, tai universitetus ir kolegijas natūraliai
pertvarkys rinkos dėsniai, nes
perspektyvų rinkoje neturinčios studijų programos nesurinks norinčių
studijuoti.
Gaila,
tačiau pakankamai akivaizdu, kad šiuo metu dėl tuščių akademinių sluoksnių
ambicijų, valdžios nepakankamai ryžtingų veiksmų, susikūrė tokia situacija, kai
Lietuvoje įgytas aukštojo mokslo diplomas sparčiai praranda vertę. Tačiau
Švietimo ir mokslo ministerija šiemet pagaliau inicijavo taip reikalingą ir
laukiamą esminę aukštojo mokslo sistemos pertvarką, kurios rezultatai turėtų pagerinti
aukštojo mokslo kokybę, maksimaliai priartinti ruošiamų specialistų pasiūlą
prie realaus rinkos poreikio.
Šiemetinis
IT studijų programų populiarumas yra lūžis ir kartu viltis paruošti didesnį
skaičių specialistų, kurių verslui trūksta ne vienerius metus ir kurių poreikis
auga.
Vienas
logiškiausių būdų skirstyti finansavimą universitetams – atsižvelgti į studijas
baigusių studentų įsidarbinimo pagal specialybę rodiklius. Vertinant šį rodiklį
kartu su darbo jėgos trūkumu konkrečiuose sektoriuose, galima sukurti
reguliariai peržiūrimą ir koreguojamą studijų programų sistemą, kuri leistų
paruošti rinkai reikalingus specialistus bei planuoti jų poreikį.
Atstovaudami
verslo bendruomenę ir puikiai žinodami investuotojų poreikius, esame pasiruošę
bendradarbiauti prognozuojant specialistų poreikį, kurio tenkinimas ne tik
mažintų valstybės biudžetui brangiai kainuojantį jaunų bedarbių rengimą, bet ir
garantuotų, jog tapsime aukštos pridėtinės vertės kūrėjais, neatsiliksime nuo
globalių tendencijų bei pritrauksime užsienio investicijas.
