Tipiška istorija: statomas naujas tiltas ar
tiesiamas kelias. Šiam tikslui užsakovas skelbia viešųjų pirkimų konkursą,
kurio metu atrenkamas geriausią pasiūlymą pateikęs rangovas. Numatyta pastatyti
tiltą per dvejus metus.
Yra paruoštas preliminarus darbų atlikimo grafikas, numatytas projekto
finansavimas, paskelbtas konkurso nugalėtojas, taigi reikėtų kibti į darbus.
Bet vienas ar keli konkurso rezultatais nepatenkinti dalyviai sprendimą
skundžia teismui, ir viskas sustoja. Užsakovui tenka samdyti teisininkus ir
ilgai įrodinėti, kad konkursas vyko skaidriai ir sąžiningai.
Konkursą laimėjusiai įmonei – skaičiuoti nuostolius dėl prastovų.
Visuomenei – laukti, kol teismas tars žodį ir naujo tilto projektas virs
realybe O kur dar grėsmė, kad dėl gaišaties bus prarastos projektui įgyvendinti
skirtos Europos
Sąjungos lėšos?
Demokratinėje valstybėje yra įprasta naudotis Konstitucijoje įtvirtintomis
teisėmis kreiptis į teismą. Bėda ta, kad viešuosiuose pirkimuose šia teise
dažnai piktnaudžiaujama. Sprendimai dėl konkurso nugalėtojų neretai būna
skundžiami ne tik dėl galimų pažeidimų, bet ir dėl to, kad nugalėtojas
pasirinktas „ne tas“. Aritmetika čia paprasta: konkurse dalyvavo dešimt įmonių,
laimėjo jį viena, devynios liko nepatenkintos, o keletas iš jų kreipėsi į
teismą. Tai konkursų dalyviams praktiškai beveik nieko nekainuoja, todėl dažnai
girdime apie atvejus, kai sprendimus ginčija įmonė, konkursui pateikusi
akivaizdžiai reikalavimų neatitinkantį, nekokybišką pasiūlymą. Neretai – be
jokių svarių argumentų, dėl kurių konkurso rezultatai turėtų būti peržiūrėti.
Tiesiog, paprastai kalbant, laikomasi principo: jeigu ne man – tai niekam.
Dar gi, įklampinę konkursą į teismų maratoną, būna, kad tokie bylininkai
pasiūlo konkurso nugalėtojui „susitarti“ – tam tikromis sąlygomis jie teismui
pateiktus ieškinius atsiimtų. Į tokias „juridinės inžinerijos“ pinkles patenka
vis daugiau perkančiųjų organizacijų ir sąžiningų konkursų nugalėtojų.
Laikas ir pinigai
Lietuvos teismuose pastaruosius metus kasmet buvo
nagrinėjamos po daugiau kaip 350 bylų, susijusių su viešaisiais pirkimais.
Verta pažymėti, kad pagal praėjusių metų statistiką pirmosios instancijos
teismas vieną tokią bylą vidutiniškai nagrinėjo 67 dienas. Trečdalis bylų tuo
dar nesibaigė ir pasiekė aukštesnės instancijos teismus, kur bylos nagrinėjimas
užtruko dar vidutiniškai 52 dienas. O kartais prireikia ir metų vienai bylai
išspręsti.
Tuo tarpu skundžiamo projekto įgyvendinimas sustabdomas. O bėgant laikui
gali nemažai kas pasikeisti: pavyzdžiui, pabrangti darbai ar žaliavos,
reikalingos projektui įgyvendinti. Sąnaudoms augant, kyla dar viena dilema –
kas jas turėtų prisiimti, perkančioji organizacija, rangovas, o gal skundą
pateikusi ir bylą pralaimėjusi bendrovė?
Čia dar ne viskas. Į teismą paduota perkančioji organizacija samdo jos
interesams atstovaujančius teisininkus. Įvertinus vidutinę tokių bylų
nagrinėjimo trukmę, galima suskaičiuoti, kad advokatų paslaugos organizacijai
(taigi ir mokesčių mokėtojams, žinant, kad viešųjų pirkimų liūto dalį rengia
viešojo sektoriaus organizacijos) atsieina apie 10-15 tūkst. litų. Vadinasi, iš
viso – apie 3,5 ‒ 5 mln. litų per metus. Net ir perkančiajai organizacijai bylą
laimėjus, paprastai padengiama tik dalis teismo išlaidų, tad konkursą
paskelbusi bendrovė ar organizacija ne tik vėluoja įgyvendinti projektą, bet ir
patiria tiesioginių finansinių nuostolių, kurių nebuvo galima numatyti ir kurių
jau niekas nekompensuos.
Lietuvos įstatymai numato galimybę teismams reikalauti galimų nuostolių
atlyginimo. Kitaip tariant, tais atvejais, kai stabdoma viešo pirkimo procedūra
arba sutarties vykdymas, ieškinį teikiantis asmuo yra įpareigojamas sumokėti į
teismo depozitinę sąskaitą tam tikrą pinigų sumą arba pateikti tokiai sumai
išduotą banko garantiją. Sumą kiekvienu atveju turėtų nustatyti teismas, tačiau
praktikoje tai gali būti iki 10 proc. ginčijamo pirkimo ar sutarties vertės.
Tačiau tokios apsaugos priemonės taikomos gana retai. Juk byla dėl viešųjų
pirkimų nėra turtinis ginčas, todėl dabar siekdama išvengti nuostolių dėl
nepagrįsto skundo, perkančioji organizacija turi kelti kitą, turtinį ieškinį. O
tai reiškia toliau gaištamą laiką, išlaidas ir kitus nepatogumus.
Be to, nuostolių dėl įvykusių viešųjų pirkimų svarstymo teisme patiria ir
kita proceso pusė – konkursą laimėjusi bendrovė. Įmonė negali imtis darbų, ji
privalo peržiūrėti darbų grafiką. Neretai išauga ir kitos sąnaudos dėl
susidariusių prastovų, įmonė taip pat būna įtraukta į bylinėjimąsi.
Šviesa teismų koridorių gale
Žinoma, ne visi teisimus pasiekiantys ieškiniai yra nepagrįsti ar
abejotini. Tačiau patirtis, kuria dalijasi verslo atstovai, verčia sunerimti.
Piktnaudžiavimai teise skųsti viešųjų pirkimų rezultatus ne tik stabdo
valstybei ir jos gyventojams svarbius statybų, transporto ir infrastruktūros
plėtros projektus. Tokie atvejai pakerta verslo pasitikėjimą šalies teisės sistema
ir galimybėmis kurti bei plėtoti veiklą Lietuvoje,
dezorganizuoja perkančiųjų organizacijų veiklą.
Todėl, siekiant skaidresnio ir efektyvesnio viešųjų pirkimų proceso, būtina
atkreipti dėmesį į skundų ir apeliacijų teikimo tvarką. Verta prisiminti, kad
ir šiuo metu yra gana veiksmingų priemonių, leidžiančių išvengti nepagrįstų
skundų. Dažnesnis nuostolių atlyginimo reikalavimas skundui nepasitvirtinus,
griežtesnis patiriamų teisminių išlaidų atlyginimo užtikrinimas skatintų
konkursuose dalyvaujančias įmones gerai įvertinti visas aplinkybes ir pirkimų
rezultatus skųsti tik turint svarių įrodymų, kad vykdant konkursą buvo
pažeistos jų teisės.
Saugiklių arsenalą reikėtų plėsti pasitelkiant ir kitų šalių patirtį.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: štai kaimyninėje Lenkijoje galioja
Viešųjų pirkimų įstatymas, kuriame numatytas vadinamasis žyminis mokestis.
Bendrovę, nutarusią skųsti konkurso rezultatus, įstatymas įpareigoja sumokėti
šį mokestį tuo atveju, jeigu po bylos nagrinėjimo paaiškėja, kad skundas buvo
nepagrįstas. Tokio mokesčio taikymas padėtų išvengti nepamatuotų skundų ir
sumažinti piktnaudžiavimą teismais.
Aktyviau diskutuojant apie šią problemą ir apie atsakomybę, kurią turi
prisiimti ginčą teisme kelianti įmonė, imsime ne tik visapusiškai taikyti
galiojančius įstatymus, bet ir juos tobulinti. Tik taip galėsime būti tikri,
kad valstybei, visuomenei ir verslui reikšmingi projektai, vykdomi skelbiant
viešuosius konkursus, nebeįstrigs teismų koridoriuose.
