Elta

Lietuvos verslo konfederacijos atstovai sako, kad Seimas
gerokai nuklydo nuo darbo santykių reguliavimo kelio, kurį siūlė Socialinį
modelį kūrę mokslininkai ir svarstymui teikusi Vyriausybė. Jų teigimu, nors per
mėnesį apsvarstyta daugiau nei 250 įstatymo straipsnių ir 500 pataisų joms,
Seimas pabūgo žengti didesnį žingsnį į priekį, o kai kur netgi grįžo atgal.

„Girdėjome daug karštų diskusijų dėl Darbo kodekso, tačiau
nerimą kelia tai, kad jos gana siauros ir sutelktos į pavienius darbo santykių
momentus. Argumentai apie ekonomikos augimą, darbo vietų kūrimą, palankią
aplinką užsienio investicijoms lieka neišgirsti, nors mes manome, kad būtent
tai turės didžiausios įtakos mūsų gerovei ateityje“, – sako Lietuvos verslo
konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus.

Darbdavių atstovas pažymi, kad Seimas nedrįso išplėsti
terminuotų ir projektinių sutarčių naudojimo, atsisakyti viršvalandžių
apribojimų bei palengvinti sąlygų priimti ir atleisti darbuotojus. Šie
reikalingi darbo santykių patobulinimai iškart apraizgyti saugikliais ir
ribojimais, dėl kurių naudos nepajus nei verslas, nei darbuotojai.

„Nežinia, kodėl nuspręsta nustatyti, kad pagal terminuotas
sutartis neterminuoto pobūdžio darbui gali dirbti ne daugiau nei penktadalis
įmonės darbuotojų, o pagal projektines sutartis – tik 10 proc. Šiuolaikinėse
įmonėse būna atvirkščiai. Daugelis specialistų dirba pagal projektines sutartis
ir tik administracija bei vadovai yra nuolatiniai darbuotojai.

Taip pat su viršvalandžiais – kai Estijoje ir Latvijoje
suminės apskaitos laikotarpis, sutarus su darbuotojais, gali trukti iki metų,
mes verslui, kuriam svarbu lanksčiai prisitaikyti prie rinkos sąlygų, atrodome
visai nepatraukliai, suminės darbo apskaitos laikotarpį apriboję iki 3 mėn. o
darbo trukmę iki 48 val. per savaitę“, – sako V. Sutkus.

Be to, pasak V. Sutkaus, politikai persistengė į Darbo
kodeksą įtraukę reikalavimų, kurie yra neadekvatūs. Pavyzdžiui, reikalavimas,
kad darbdavys privalo padėti darbuotojui vykdyti šeiminius įsipareigojimus be
jokių išlygų. Tačiau į įmonės įsipareigojimus neatsižvelgiama.

V. Sutkaus teigimu, įmonės taip pat nėra pasirengusios
įsileisti darbuotojų atstovų į valdybas, nes jas turi valdyti profesionalai,
kuriems taikomi aukšti asmeninės atsakomybės ir kvalifikacijos reikalavimai. Be
to, įmonių valdymą reglamentuoja ne Darbo kodeksas, o kiti teisės aktai.

„Įžvelgiame norą priversti darbuotojus stoti į profesines
sąjungas. Siūloma, kad kolektyvinės sutartys galiotų tik profsąjungų nariams.
Tai nelogiška. Mes pasisakome už tai, kad kolektyvinė sutartis galiotų ir tiems
darbuotojams, kurie nepriklauso profesinėms sąjungoms, jeigu jie tam
pritarė", – sako Lietuvos verslo konfederacijos vadovas.

Jis skeptiškai vertina pasiūlymą steigti Ilgalaikio darbo
išmokų fondą, mat įmokų našta teks darbdaviams, o tai dar labiau padidins darbo
jėgos apmokestinimą. Nors žadama, kad atitinkamai bus mažinamos „SoDros"
įmokos, nėra priimti jokie teisės aktai, kurie tokią nuostatą įtvirtintų.

Verslininkai taip pat tikėjosi lankstesnių įdarbinimo ir
atleidimo iš darbo galimybių – trumpesnio įspėjimo apie atleidimą iš darbo
termino ir teisės atleisti darbuotoją be įspėjimo dėl bet kokių priežasčių,
tačiau išmokant 6 mėnesių kompensaciją.

„Jeigu įmonei darbuotojas netinka, tai yra abiejų problema.
Verslas šiaip sau darbuotojų neatleidžia, o gerus specialistus itin brangina,
tačiau esame priversti kone pusę metų mokėti atlyginimą netinkamam darbuotojui,
o jis tris mėnesius apsimeta, kad dirba. Verčiau tą atlyginimą skirčiau
darbščiam žmogui, kuris kuria didesnę pridėtinę vertę, bet negaliu. Taip mes
giname tuos darbuotojus, kurie susiduria su realybe arba jų verte darbo
rinkoje, bet neskatiname tų, kurie kuria didžiausią naudą“, – stebisi vokiško
kapitalo bendrovės „Rhenus Svoris“ vadovas Arūnas Bertašius.

Anot jo, Lietuvoje valstybė per daug kišasi į verslo
santykius ir siekia kontroliuoti kiekvieną darbo sutartį, ribodama galimybes
darbuotojui susitarti su darbdaviu. Vokietijoje darbo santykiai reguliuojami
kitaip – ten nurodyta, dėl ko darbdavys turi su darbuotoju susitarti, o ką
susitars – tai jau abiejų pusių reikalas.

„Pažiūrėkime į „Uber”, „Airbnb” – tai naujos verslo
tendencijos, kur santykiai grindžiami tuo, kad du žmonės gali susitarti
tarpusavyje be reguliuotojo įsikišimo. Valstybės kišimasis į verslą turėtų būti
kuo mažesnis, nes nebeturime galimybės aprėpti visų poreikių, situacijų, nebėra
vieno fabriko su keliais šimtais darbuotojų, dirbančių planinėje ekonomikoje“,
– sako V. Sutkus.