Politikai pasišovė įpareigoti visas kredito
įstaigas, kad šios pagrindines bankines paslaugas gyventojams teiktų už
fiksuotą mokestį. Skamba gražiai ir politikų noras prieš rinkimus padaryti
rinkėjams gera yra suprantamas, tačiau ekspertų vertinimas yra liūdnas – tai
bus pakeliama tik didžiausiems Lietuvoms bankams, mažesnės kredito įstaigos bus
priverstos trauktis, o užsienio investuotojams šalies mažmeninės bankininkystės
sektorius taps neįdomus.
Įstatymo projekto sumanytojai remiasi ES
direktyva, kuri siekia užtikrinti, kad iki šiol neaptarnaujami, socialiai
pažeidžiami ir neturintys sąskaitos asmenys, turėtų priėjimą prie pagrindinių
bankinių paslaugų už pagrįstą kainą. Tačiau Lietuvoje šis tikslas interpretuojamas
neteisingai – siūloma, kad bazinis paslaugų krepšelis už fiksuotą kainą būtų suteikiamas
ir aktyviems bankų klientams.
Projekte numatoma, kad socialiai remtiniems asmenims
šios paslaugos būtų teikiamos visiškai nemokamai, o likusiems gyventojams – už
1,5 euro. Už šią sumą gyventojas gautų bazinį paslaugų krepšelį – iš viso apie
10 paslaugų. Tarp jų – sąskaitos atidarymas, palaikymas, aptarnavimas, kortelės
išdavimas, atsiskaitymas kortele, kredito, debeto pavedimai, nemokamas pinigų
išgryninimas iki tam tikros sumos.
Ekspertų vertinimu, 1,5 euro yra žymiai mažiau
nei visų šių operacijų savikaina. Nuostolius, žinoma, reikės kompensuoti, tačiau
tą daryti verslo ir kitų klientų sąskaita – nėra teisinga. Dėl to mažės
paslaugų prieinamumas gyventojams ir įmonėms, nes daugelis kredito įstaigų
negalės teikti paslaugų, kurių įkainiai nepadengia kaštų.
Naują prievolę galės pakelti tik didžiausi
Lietuvoje veikiantys bankai, kurie turi milijonus klientų ir jau yra atlikę
investicijas. Mažesnės kredito įstaigos bei kredito unijos, negalėdamos gauti
realios grąžos iš investicijų, būtų priverstos trauktis.
Akivaizdu, kad į grėsmes, kurias gali iššaukti
tokio projekto įgyvendinimas, žiūrima neadekvačiai ir realiai neįvertinus
ekonominės šalies situacijos. Tokiu sprendimu Lietuva praras esamus ir atbaidys
naujus investuotojus iš užsienio, kurie ims žvalgytis į kitas šalis, kur tokių
įstatymų nėra.
Grynųjų srautas skatins šešėlį
Įstatymo projekte taip pat numatoma, kad
gyventojai galės tam tikrą sumą pinigų išsigryninti nemokamai. Vartotojai ir
dabar gali nemokamai išsigryninti bankomatuose (kiekvienas bankas numatęs
atskirus limitus). Be to, yra ir kitų alternatyvų, kur išsigryninti pinigus:
pavyzdžiui, parduotuvių kasose, terminaluose, o limito didinimas keistų žmonių
įpročius ir skatintų juos daugiau naudoti grynuosius pinigus.
Todėl kyla grėsmė, kad įvedus siūlomus
reguliavimus, išaugs grynųjų pinigų naudojimas bei susidarys palankios sąlygos
įsitvirtinti ir plisti šešėlinei ekonomikai. Tai, Lietuvos verslo
konfederacijos nuomone, nesuderinama su sąžiningai veikiančiu verslu ir jo
plėtra. Tuo tarpu įvairių mokėjimo formų įkainių konkurencija šalyje galėtų
paskatinti vartotojus naudotis elektroninėmis paslaugomis ir padarytų mokėjimų
sistemą efektyvesnę.
Lietuvoje yra įsisenėjęs stereotipas, kad
grynieji nieko nekainuoja, tačiau taip anaiptol nėra. Išgryninimas yra brangi paslauga,
nes bankai turi mokėti už inkasatorių darbą, pinigų atvežimą, ekspertizę, bankomatų
išlaikymą ir saugos užtikrinimą. Todėl akivaizdu, kad sprendimas didinti nemokamo
pinigų išgryninimo limitus nėra teisingas, nes minėtas išlaidas iš kažkur
reikia padengti.
Padidėjęs grynųjų pinigų srautas išaugins
kredito įstaigų kaštus, kurie vėliau kris ant kitas atsiskaitymo priemones
naudojančių asmenų ar verslo įmonių pečių. Grynųjų naudojimas visuomenei yra
nepalyginamai brangesnis nei pinigai elektroninėje formoje.
Prieštarauja sveikai konkurencijai
Dar viena grėsmė – suvaržyta kredito įstaigų
veiklos laisvė. Kaip pastebi Konkurencijos taryba, įstatymo projekte siūloma
apriboti kredito įstaigų galimybes savarankiškai nustatyti atlyginimo už
pagrindinės mokėjimo sąskaitos paslaugą dydį ir įtvirtinti vienodą tokio atlyginimo
dydį visoms kredito įstaigoms, teikiančioms pagrindinės mokėjimo sąskaitos
paslaugą.
Verslas laikosi nuomonės, kad įkainiai už
paslaugas turi būti pagrįsti, konkurencija ir investicijos į mažesnį sektorių –
skatinami. Tuo tarpu direktyvinių nuostatų „pagražinimas“ griežtesniu
reguliavimu mažina šalies bankininkystės sektoriaus konkurencingumą ir paslaugų
prieinamumą.
