Marius Dubnikovas, Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių
komisijos pirmininkas
DELFI informacija
Kai Lietuviai šventė Jonines, britai pasirinko išstojimo iš
Europos Sąjungos (ES) kelią. Toks netikėtas viražas, kurio realiai nesitikėjo
nei investuotojai, nei lažybų kontoros ir daugelis politikų, sukėlė šoką
finansų rinkoms, kuris truko 2 – 3 dienas. Dabar jau praėjus beveik mėnesiui po
balsavimo finansų rinkos grįžo į buvusius lygius ir neigiamo efekto nebematyti.
Vokietijos bei Prancūzijos akcijų kainų tendencijas
atspindintys indeksai, atitinkamai DAX bei CAC40, sugrįžo į buvusius lygius, o
Londono biržos svarbiausių 100 bendrovių akcijų indeksas FTSE100 netgi fiksavo
7 proc. prieaugį.
Tiesa, Londono indeksas teigiamą poslinkį fiksavo svaro
dėka, kuris prarado panašų kiekį vertės kitų valiutų atžvilgiu.
Kyla klausimas, kodėl rinkos nebereaguoja į neigiamą britų
sprendimą, kodėl joms nerūpi iš Europos sąjungos besitraukianti viena svarbiausių
regiono ekonomikų. Atsakymas, greičiausiai, slypi Europos Centrinio Banko (ECB)
politikoje, kuri pasižymi pinigų „spausdinimu“ ir tęsiasi jau ilgiau nei metus.
Rinkos yra užtvindytos lengvai prieinamais ir pigiais
pinigais. Indėlių palūkanos „atsigulė“ ant nulinės žymos ir net „dairosi“ į
neigiamą sritį. Valstybių obligacijos, kurios laikomos saugia investicija, taip
pat neduoda grąžos. Pavyzdžiui, Vokietijos 10 metų obligacijos duoda neigiamą
0,01 proc. grąžą.
Kitaip sakant jei 1 milijoną eurų norėtume paskolinti
Vokietijai, tai tokia pinigų pasaugojimo paslauga mums kainuotų 100 eurų kasmet
ir taip 10 ateinančių metų.
Čia ko gero ir yra atsakymas – nėra kur dėti pinigų, kurios
ECB ir toliau spausdina ir spausdins dar iki kitų metų pabaigos. Kiekvieną
mėnesį ECB į euro zoną įlieja po 80 mlrd. eurų, kurios sugeria investuotojai
bei finansų įstaigos.
Tai tampa tikru galvos skausmu – kur padėti juos.
Investuotojai yra priversti rinktis rizikingesnes
investicijas – bendrovių akcijas bei žaliavas.
Žinoma šios investicijos gali pasiteisinti tik esant ekonominiam
augimui, tačiau pastarojo jau galima rasti Europoje, kur praktiškai visos
ekonomikos auga nors ir lėtai ir turi teigiamą tendencija.
Verta pastebėti, kad tokia šalis, kaip Ispanija, kuri
nustekenta praėjusios krizės, šiuo metu demonstruoja net didesnį nei 3 proc.
augimą.
Taigi investuotojus gena būtinas spręsti klausimas, kur
dėti pinigus, ir viltis, kad BREXIT nesugriaus globalios ekonomikos ir
stiprėjimas, kuris akivaizdus Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), prigis ir
ES šalyse.
Taip pat investuotojus nuo BREXIT privertė nusigręžti ir
mintis, kad šiuo metu investuodamas arba duodamas pasaugoti pinigus valstybėms
pasmerki save „mirti skurde“.
Investavimas į vertybinius popierius Lietuvoje nėra
populiarus, nes vos apie 8 proc. gyventojų kažką daro šioje srityje, jei
neskaičiuosime II pakopos pensijų fondų, kur žmonės pasyviai arba išvis
nesidomi savo investicijomis.
Nepaisant to, ECB pinigų politika veikia ir pas mus –
žmonės ir įmonės turi rekordines pinigų sumas, kurias neturėdami, kur padėti,
aktyviai veikia nekilnojamo turto rinkoje.
Tikėtina, kad Lietuviai net neatkreipė dėmesio į BREXIT ir
toliau gan aktyviai pirks žemę ir būstus, kas lems, kad kainos jei nekils (dėl
didžiulės pasiūlos, kuri kyla iš įmonių neturėjimo kur dėti pinigų), tai bent jau
turės stiprų palaikymą. Tikėtina, kad prie padidėjusios paklausos gali
prisidėti ir Lietuvių išeiviai, kurie supranta, kad po BREXIT svarų turėjimas
ar investavimas Britanijoje tampa skausmingas.
Pabaigai galima pasakyti, kad ECB pinigų spausdinimas ne tik
tempia už ausų ES ekonomiką iš praeities krizės, bet ir padėjo įveikti gan
netikėtą Britų periferijos ir vyresnio amžiaus žmonių sprendimą palikti ES.
