Lietuvos
verslo konfederacija (LVK) nuosekliai laikosi pozicijos, kad darbo santykių
modernizacija Lietuvoje – būtina tolesnei ūkio plėtrai užtikrinti, todėl remia
Seimo birželį priimtą ir rugsėjį dar kartą patvirtintą naująjį Darbo kodeksą.
„Visada
sakėme, kad Darbo kodeksas yra kompromisinis ir visiškai, matyt, netenkina nė
vienos pusės reikalavimų, būtent šio balanso paieškos ir užtruko kelerius
metus. Darbo vietų kūrėjų pozicija aiški – esame linkę į tolesnį kompromisą ir
sutinkame su dalimi Prezidentės Dalios Grybauskaitės bei Seimo narių pasiūlymų,
kurie išties vertingi. Vis dėlto, turime pabrėžti, kad dalis pasiūlymų minėtą balansą
iškreipia ir kyla rizika neblogą dokumentą sugadinti“, – sako Valdas Sutkus,
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas.
Pasak V.
Sutkaus, kai kurios 56 straipsnio 2 dalies pataisos prasilenkia su logika:
pavyzdžiui, jei darbuotojas nutraukia darbo sutartį darbdaviui nesuteikiant
darbo (prastova) arba 2 mėnesius nemoka atlyginimo (56 str. 1 dalis), tuomet
darbuotojui mokama 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
Tuo tarpu, jei darbuotojas nutraukia sutartį dėl negalėjimo atlikti savo darbo
funkcijos dėl ligos ar neįgalumo arba dėl to, kad namuose slaugo šeimos
narį ar pasiekė senatvės pensijos amžių, darbuotojui priklauso net 2 vidutinio
darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o darbo santykiams tęsiantis trumpiau
nei metus – 1 mėnesio dydžio išmoka.
Tokios
nuostatos neatlaiko kritikos, nes darbdavys priimdamas darbuotoją į darbą
negali susipažinti su tokia privačia informacija apie darbuotoją – turi
jis slaugos reikalaujančių artimųjų ar ne. Priėmus šią nuostatą susidarytų situacija,
kai piktnaudžiauti sumanęs darbuotojas galėtų įsidarbinti ir netrukus savo noru
nutraukti sutartį bei pareikalauti išeitinės išmokos. Toks darbuotojas galėtų
keliauti iš vieno darbdavio iki kito bei „rinkti“ išeitines. Dar daugiau, dėl
sveikatos sutrikimų turintiems ar artimuosius prižiūrintiems piliečiams paramą
užtikrina gerovės valstybė per socialinių išmokų sistemą. Tokiu grubiu būdu
Valstybė siekia socialinių išmokų naštą, kuri objektyviai darosi nebepakeliama
nacionaliniam biudžetui, perkelti ant verslo pečių.
Tokios
nuostatos nesuprantamos ir dėl kitos priežasties – visų pirma, ginant pensinio
amžiaus piliečių interesus. Siūlomomis pataisomis bandoma apsimesti, kad ginami
vyresnių piliečių interesai, bet tai yra iliuzija. Juk priėmus tokią nuostatą
vyresnio amžiaus žmogaus, kuriam dabar ir taip sunku įsitvirtinti darbo
rinkoje, niekas tiesiog nesamdys. Atsisveikinimas su tokiais darbuotojais bus
papildoma finansinė našta verslui. Juk žmogui pasiekus pensinį amžių ir savo
noru išeinant iš darbo, jis gauna senatvės pensiją ir dėl to pats pasirenka
nebedirbti. Kita vertus, tie, kuriems iki pensinio amžiaus liko, pavyzdžiui, 1
metai, dėl naujo reguliavimo nebeturės realių galimybių įsidarbinti ir dėl to
neturės absoliučiai jokių pajamų.
Pataisomis siūloma
keisti ir 57 straipsnio 7 dalį bei asmenims auginantiems vaiką iki 14 metų
pailginti įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminą nuo 2 iki 3 mėnesių. Toks
siūlymas atskleidžia norą grįžti prie senajame Darbo kodekse įsitvirtinusios
išimčių sistemos, nuo kurios kaip tik ir buvo siekiama nutolti.
Naujasis
darbo kodeksas numato, kad Darbo (pamainų) grafikai pranešami darbuotojams ne
vėliau kaip prieš penkias darbo dienas iki jų įsigaliojimo. Jie gali būti
keičiami tik išimtiniais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš dvi darbuotojo
darbo dienas. Verslas visuomet siekia aiškumo bei konkretumo, todėl reikia
atsisakyti siūlymo minėtą straipsnį papildyti nuostata „nuo darbdavio valios
nepriklausantys atvejai“. Siūloma straipsnį išdėstyti taip – darbo (pamainų) grafikai
pranešami darbuotojams ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas iki jų
įsigaliojimo. Jie gali būti keičiami tik išimtiniais nuo darbdavio valios
nepriklausančiais atvejais, įspėjus darbuotoją prieš dvi darbuotojo darbo
dienas.
„Nuo
darbdavio valios nepriklausantys atvejai“ yra dviprasmiška sąvoka, kurią galima
įvairiai aiškinti. Pavyzdžiui, jei į darbą neateina darbuotojas, darbdavys
privalo iškviesti kitą bendrovės darbuotoją. Darbuotojo neatėjimas į darbą
niekaip nepriklauso nuo darbdavio valios, bet konkretaus darbuotojo
pasirinkimas – visiškoje jo valioje. Galima ir kita situacija – darbuotojas dėl
šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo nušalinamas nuo pareigų (pavyzdžiui, darbo
vietoje pasirodė neblaivus), jo darbą turi atlikti kolega. Tokiu atveju nušalinimas
nuo pareigų tarsi ir priklauso nuo darbdavio valios, bet palikti dirbti
neblaivų ir pavojų sau bei kitiems galimai keliantį darbuotoją būtų
nesuvokiama.
Galiausiai,
138 straipsnio 1 dalimi bandoma pailginti atostogas darbuotojams vieniems auginantiems
vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų (134 straipsnis). Ir čia
grįžtame prie seno Darbo kodekso išimčių sistemos. Būtent dėl panašių visoje
Lietuvos gerovės valstybėje esančių lengvatų, pavyzdžiui, kai darbdaviai turi
mokėti už laiką, kai darbuotojas iš tikrųjų nė nedirba, iš esmės kenčia šalies
produktyvumo bei efektyvumo rodikliai. Dėl tokių išimčių kenčia darbo našumas,
kuris Lietuvoje gerokai atsilieka nuo atlyginimų augimo. Visa tai mažina
Lietuvos konkurencingumą, o darbo santykių modernizavimo pastangomis kaip tik
ir siekiama konkurencinį šalies pranašumą didinti.
