Lietuvos ekonomikos
augimo prognozės ir skambios antraštės apie tai, kad mūsų šalies verslui
tereikia gaudyti palankų investicijų vėją ir šis neš toli, skamba išties įkvepiančiai.
Gaila, bet tai – tik dalis tiesos. Darbo vietas Lietuvoje kuriančiam verslui labiausiai norisi, bet, deja, sunkiai pavyksta, gaudyti
darbuotojus.
Būtent darbo jėgos trūkumas yra ta problema, kurios kol kas
išspręsti nepavyksta. Valstybės mastu lėšų trūksta tinkamam darbuotojų
perkvalifikavimui, pagalbai įsidarbinant iš emigracijos grįžtantiems lietuviams,
o darbdaviams tenka potencialius darbuotojus apmokyti savo lėšomis. Tuo tarpu
didžiulės lėšos iš darbo rinka bei dirbančiųjų ir darbdavių poreikiais
turinčios rūpintis sistemos tiesiog „sudeginamos“ be jokios realios naudos.
Lietuvos darbo birža per 2015-2017 metus su asignavimus
skirstančiomis institucijomis pasirašė 297 mln. eurų vertės sutartis dėl iš Europos
Sąjungos (ES) fondų finansuojamų projektų. Iš kurių 229 mln. eurų skirta taip
vadinamosioms „minkštosioms priemonėms“, o likęs 71 mln. – išmokoms įmonėms, įdarbinančioms neįgaliuosius ir
panašioms reikmėms.
Minkštosios priemonės savaime nėra blogai. Mokymai, persikvalifikavimas
ar galimybė plėtoti įgūdžius, reikalingus savam verslui kurti ar susirasti
darbo vietą, tikrai gali duoti naudos. Tačiau problemos prasideda tada, kai
minkštosios priemonės taikomos nepakankamai skaidriai, jų efektyvumas bei
rezultatai nėra aiškiai apibrėžiami, o tikslai, kuriems jos skiriamos, – nederinami
nei su rinkos situaciją geriausiai išmanančiais darbdaviais, nei su atskirų
verslo sektorių atstovais bei ekspertais.
Šiuo atveju turime situaciją, kai visų pasirašytų projektų
vienintelis vykdytojas yra pati Darbo birža, o partneriai – tos pačios Darbo
biržos teritoriniai padaliniai. Nei darbdavių, nei profesinių sąjungų
organizacijos nebuvo kviečiamos dalyvauti projektuose kaip partneriai. O visi
milijonai įsisavinami Darbo biržos viduje. Ir nors kalbėdami apie ES lėšas jau
įpratome vartoti žodį investicijos, šioje situacijoje žodis „įsisavinti“ tinka
kur kas labiau, nes vyko būtent tai. Tarkime, 30 mln. eurų kainavusi ir
skandalingai pagarsėjusi programa „Atrask save“, kurios dalyviams per
užsiėmimus buvo siūloma žaisti kortomis, megzti ar skaityti knygas, yra
neefektyvios minkštosios priemonės bei konkretus pinigų įsisavinimo pavyzdys.
Šiuo metu akivaizdžiai trūkstant elektrikų, inžinierių,
statybininkų ar įvairią pramoninę techniką galinčių valdyti žmonių pagal šias
priemones kažkodėl apmokyti nebuvo galima. Geriausiu atveju suorganizuojami
pusdienio vizitai į įmones, kuriose šie susipažįsta su agregatais bei
technologijomis, kurių niekada nevaldys, nes… yra kviečiami ne ruoštis
darbui, bet atrasti save. Tuo tarpu verslui tokie pusdienio vizitai ar savaitės
trukmės praktikos tikrai nekuria pridėtinės vertės ir darbuotojų susirasti
nepadeda. Konkrečios pameistrystės, profesinės praktikos bei persikvalifikavimo
programos būtų kur kas naudingesnės, tačiau tokių priemonių įgyvendinimui lėšos
skiriamos toli gražu ne taip dosniai.
Apmaudu, kad Lietuvos darbo birža ignoruoja puikiai žinomą
faktą, kad nuo 2020 metų europinės investicijos mažės. Akivaizdu, kad
savitiksliai, rinkos poreikių visiškai neatspindintys mokymai nepadeda
bedarbiams įsilieti į darbo rinką ir nemažina ilgalaikio nedarbo, kuris
valstybei ir ekonomikai turi ilgalaikį neigiamą poveikį. Žymus JAV politikas,
mokslininkas ir verslininkas Bendžaminas Franklinas yra pasakęs garsiąją frazę
„laikas – pinigai“ (angl. time is money). Lietuvos realijų
kontekste šią frazę būtina ne tik prisiminti, bet ir nuolat taikyti praktikoje,
su šaknimis raunant pinigų įsisavinimo praktikas.
