Lietuvos verslas su nekantrumu laukia neįgaliųjų įdarbinimo kvotų įvedimo viešajame sektoriuje rezultatų, sako Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus. Jo teigimu, faktas, kad naujoves planuojame pradėti diegti būtent viešajame sektoriuje padės realiai įvertinti šio socialiai jautraus ir nepakankamai visuomenėje išdiskutuoto klausimo rizikas.
Apie planus didinti neįgaliųjų įsitraukimą į darbo rinką paskelbęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis patvirtino, kad ateityje panašios kvotos bus taikomos ir privačiam verslui.
Privatus verslas – pagrindinis neįgaliųjų darbdavys
Šiuo metu socialinėse įmonėse dirba apie 8,4 tūkst. įvairaus laipsnio negalią turinčių žmonių ir jos yra pagrindinis neįgaliųjų darbdavys.
„Lietuvoje daugiausiai neįgaliųjų įdarbina privatus sektorius, gaunantis finansinį paskatinimą iš valstybės. Tuo tarpu valdžios įstaigos, taip pat viešasis sektorius šiuo klausimu lyderystės iki šiol nesiėmė. Tai tik parodo, kad vadinamoji pozityvioji diskriminacija, kaip bebūtų apmaudu, yra kur kas labiau priklausoma nuo apčiuopiamų paskatų ir pačios valdžios įstaigos jos netraktuoja kaip savo moralinės skolos pažeidžiamai visuomenės daliai“,  – sako V. Sutkus.
Apie neįgaliųjų įdarbinimo kvotų įvedimą kol kas žinoma tik tiek, kad jos viešajame sektoriuje turėtų įsigalioti nuo 2019 metų vidurio. Kokio lygio darbingumą turintiems žmonėms jos bus taikomos, ar apims psichikos sutrikimus turinčius, onkologinėmis ligomis sergančius žmones – neaišku. Taip pat nėra aišku, kokios kvalifikacijos darbai viešajame sektoriuje bus pasiūlyti negalią turintiems asmenims.
Kvalifikacijos problema
Anot LVK prezidento, kas antram šalies darbdaviui pagrindine problema laikant kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą, privalomos kvotos gali parodyti, jog negalią turinčių žmonių taip lengvai į darbo rinką integruoti gali ir nepavykti.
„Kažkodėl nenorima pripažinti, kad integracijai neužtenka vien noro, vengiama kalbėti apie tai, kad  dalis neįgaliųjų yra pajėgūs dirbti tik dalį laiko ir tik lengviausius, paprasčiausius darbus. Kita vertus, ir tai taip pat yra problema, nėra oficialios statistikos, kiek šalies neįgaliųjų yra, vaizdžiai kalbant, prikaustyti prie lovos ir jų įtraukimas į darbo rinką yra tik teorinių pasvarstymų objektas“, – sako V. Sutkus.
Jis taip pat kelia klausimą, ar pati kvotavimo sistema yra adekvatus įrankis neįgaliųjų įdarbinimo klausimui spręsti. Tikimasi, kad tai parodys lakmuso popierėliu tapsiančių viešojo sektoriaus įstaigų patirtis.
„Mes skeptiškai vertiname kvotas, tuo labiau, tokias dideles – 5 proc. turint ne mažiau kaip 50 darbuotojų. Tačiau tikimės, kad pačios valstybinės įstaigos laikui bėgant įsivertins ne tik tai, kiek kainuoja darbo vietos ir sąlygų pritaikymas konkrečiam žmogui, bet ir tai, kiek užtrunka surasti kvalifikuotą darbuotoją, kokia jo motyvacija bei pasiryžimas dirbti. Kol kas panašu, kad sėkmingai veikiant prie neįgaliųjų galimybių prisitaikančių socialinių įmonių sistemai, siekiama sukurti papildomą rėmimo įrankį įvedant privalomas kvotas ir ieškant efektyvių paskatų jas pasiekti“, – sako LVK vadovas.
Tarp sunkiausią negalią turinčiųjų – mažai bedarbių
Sutkus atkreipia dėmesį į Užimtumo tarnybos statistiką: apie 80 proc. iš visų darbo ieškančių neįgaliųjų turi nustatytą 45–55 proc. nedarbingumo lygį. Likusią dalį sudaro žmonės, kurių darbingumo lygis vos 30–40 proc.
„Akivaizdu, kad sunkią negalią turinčių ir darbo ieškančių žmonių skaičius visoje Lietuvoje šiemet kas mėnesį buvo stabilus – apie 1,7 tūkst. Jeigu būtų nuspręsta įvesti pozityviąją diskriminaciją dar ir tarp neįgaliųjų bei nurodyti įdarbinti tam tikrą kiekį sunkiausios negalios asmenų, bijau, kad šios sąlygos būtų tiesiog neįmanoma įgyvendinti realybėje. Todėl gerai, kad biudžetinis sektorius testuos šią idėją pirmasis. Verslas tikisi, kad pirmiausiai esama sistema nebus sugriauta, o jei ateityje bus įvedamos kvotos, bus atsižvelgta į realią situaciją ir galimybes tokio reguliavimo laikytis“, – teigia V. Sutkus.