Seime vėl atgijo gerai pažįstama iniciatyva – siūloma plėsti vadinamųjų mamadienių ir tėvadienių taikymą, suteikiant papildomas laisvas dienas tėvams, auginantiems vaikus nebe iki 12, o iki 14 metų. Tikslas svarbus – suteikti tėvams daugiau galimybių kokybiškai leisti laiką su vaikais, tačiau pasirinkta priemonė kelia pagrįstų abejonių dėl jos kaštų ir naudos santykio.
Mamadienių ir tėvadienių priemonė Lietuvoje galioja jau daug metų. Nors deklaruojama, kad ji skirta stiprinti šeimą, iki šiol neturime jokios analizės, kuri parodytų, jog šios papildomos dienos keičia tėvų ir vaikų santykių kokybę. Praktikoje matome – laisvadieniai imami šalia savaitgalių, vaikai tuo metu dažniausiai būna darželiuose, vyresni – mokyklose ir būreliuose. Akivaizdu, kad vaikui dalyvaujant mokymo procese sudėtingai tą tėvišką ar motinišką ryšį pastiprinsi. Papildomos poilsio dienos tampa ne šeimos stiprinimo priemone, o tiesiog darbuotojų, kurie turi vaikų, privilegija. Simbolika be realaus efekto tėvų ir vaikų ryšio stiprinimui.
Būtų galima diskutuoti apie šios priemonės potencialą būti paskata susilaukti daugiau vaikų, tačiau analizės dėl to, ar ji išties stiprina vaikų ir tėvų ryšį, nėra nei Lietuvoje, nei kitose šalyse. Kol kas turime tik akivaizdų faktą, kad papildomi laisvadieniai kainuoja – tiek verslui, tiek valstybei.
Nepaisant neaiškios naudos, iniciatyvų mamadienių ir tėvadienių plėtrai atsiranda kiekviename Seime. Kadangi jų kaštų tiesiogiai nepasimato nei valstybės biudžete, nei BVP rodmenyse, politikams tokius dalykus siūlyti patrauklu. Tačiau kaštai yra realūs. Ir dideli.
Kiekvienas papildomas mamadienis ar tėvadienis verslui ne tik padidina tiesioginius darbo jėgos kaštus, bet ir sukelia būtinybę perskirstyti darbus, rasti pavaduojančius darbuotojus arba keisti pamainas – o tai reiškia papildomą administracinį krūvį, veiklos trikdžius ir tiesioginį produktyvumo nuostolį. Ši našta ypač juntama sektoriuose, kuriuose neįmanoma „atlikti darbo vėliau“, pavyzdžiui, gamyboje. Tuo pačiu, nei įstatymo projekte, nei aiškinamuosiuose dokumentuose nėra apskaičiuota, kiek mamadienių ir tėvadienių plėtra kainuotų viešajam sektoriui, kurio kaštai tenka visiems mokesčių mokėtojams.
Dėl didelių kaštų ir neaiškios mamadienių ir tėvadienių naudos, dauguma šalių išvis neturi mamadienių ir tėvadienių sistemos, o šalyse, kur tokia sistema egzistuoja, laisvadienių tėvams skaičius yra mažesnis nei Lietuvoje. Beje, Skandinavijos šalyse mamadienių ir tėvadienių nėra, o šias šalis vargiai kas apkaltins nepakankamu rūpesčiu tėvyste.
Ypač paradoksalu, kad tokie siūlymai, akivaizdžiai didinsiantys valstybės ir verslo kaštus, svarstomi tuo metu, kai Vyriausybė ieško papildomų lėšų gynybos finansavimui bei didina mokesčius verslui. Tokioje situacijoje socialinės politikos pažadai, kurių įgyvendinimas grindžiamas verslo sąskaita, tampa ne parama šeimai, o neatsakinga išlaidavimo forma.
Tvari socialinė politika privalo būti taikli, proporcinga ir nešvaistyti visuomenės resursų nežinomos vertės naudoms. Mamadienių ir tėvadienių skaičius jau yra subalansuotas. Vietoje dar daugiau fiksuotų laisvadienių, taikomų visoms šeimoms be išimties, vertėtų svarstyti taiklesnes priemones – papildomas galimybes vienišiems tėvams, šeimoms, auginančioms specialiųjų poreikių vaikus. Tuo pat metu svarbu stiprinti pasitikėjimą tarp darbdavio ir darbuotojo, skatinti susitarimus, kurie jau dabar dalyje įmonių sėkmingai prisideda prie geresnių sąlygų darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimui be papildomo reguliavimo. Tokie sprendimai būtų socialiai teisingi ir ekonomiškai racionalūs.
#VerslasLietuvai
