Nors viešojoje erdvėje pagaliau matomas susirūpinimas įtampomis darbo rinkoje yra sveikintinas, vyraujantys argumentai dėl darbuotojų trūkumo ne tik nesprendžia įsisenėjusių problemų, bet ir užgožia reformų Lietuvos užimtumo politikoje būtinybę.
Pandemija iškėlė į paviršių situacijos darbo rinkoje problemą. Šiuo metu Užimtumo tarnyboje registruota virš 189,7 tūkst. bedarbių, 75,0 tūkst. iš jų – ilgalaikiai bedarbiai, net 40,7% pastarųjų neturi jokios kvalifikacijos. Tačiau pandemijos metu į paviršių išplaukusi problema Lietuvoje brendo daug metų, o susiklosčiusią darbo rinkoje situaciją gali išspręsti tik sisteminiai ir nuoseklūs valstybės sprendimai užimtumo politikoje.
Glumina tai, kad kalbėdami šia tema viešojoje erdvėje vis dar kliaujamės nereikšmingais stereotipais ar anekdotiniais pavyzdžiais. Pavieniai verslininkai teigia, kad lietuviai nenori dirbti bei mieliau gautų pašalpas, nors turime vieną didžiausių darbo rinkos dalyvavimo lygių EBPO bei vidutiniškai daug valandų per savaitę dirbančius darbuotojus. Profesinės sąjungos atkerta, kad darbdaviai nenori dalintis pelnu su darbuotojais, nors darbo užmokestis tiek kvalifikuotoms, tiek nekvalifikuotoms pareigybėms pastaruosius penkerius metus Lietuvoje augo išties įspūdingais tempais. Nuo pat vasaros taip ir neužgimė diskusija, kuri padėtų konkrečiai spręsti Rytų Europos regioną itin kamuojančias užimtumo problemas.
Žinoma, kai kurie viešojoje erdvėje teikiami siūlymai išties efektyviai prisidėtų prie užimtumo problemų sprendimo – pavyzdžiui, siūlymas iš Užimtumo tarnybos išregistruoti fiktyvius bedarbius ir toliau dirbti tik su tikrai darbo ieškančiais asmenimis. Tačiau be dėmesio užimtumo politikos ydų šalinimui užimtumo problemos negali būti išspręstos iš esmės.
Įmonių, pranešančių, kad susiduria su darbo jėgos trūkumu, ribojančiu jų gamybą, dalis (pagal tris ES regionus), proc.
Šaltinis: Eurostat verslo apklausų duomenys, Giorgo Brunello ir Patricia Wruuck, “Skill Shortages and Skill Mismatch in Europe: A Review of Literature”, Discussion paper series,IZA Institute of Labor Economics, 2019, išversta autoriaus.
Situacija darbo rinkoje greičiau pablogės, nei pagerės
Šiuo metu susiduriame su giliomis struktūrinėmis problemomis darbo rinkoje, į kurias pirštu bado tarptautinės institucijos, o situacija darbo rinkoje greičiausiai tik blogės.
Remiantis Tarptautinio valiutos fondo studija, Lietuva pasižymi bene didžiausiu įgūdžių paklausos ir pasiūlos neatitikimu visoje Europoje. Lietuva pagal įgūdžių neatitikties indeksą atrodo prasčiausiai Europoje bei lygiuojasi į tokias šalis, kaip Graikija ir Ispanija. Abi šalys pasižymi itin aukštu nedarbo lygiu ir ilgalaikėmis ekonominėmis problemomis. Lyginant su EBPO šalimis, turime gana aukštą ilgalaikio nedarbo ir nedarbo santykį (29 proc.).
Nors grįžtame į 2007 m. prieškrizinį užimtumo lygį, kopiame į jį su augančiu laisvų – ir vis sunkiau užpildomų – darbo vietų skaičiumi. Kasmet daugėja registruojamų darbo vietų skaičiaus būtent kvalifikuotoms pareigybėms bei įvairių sričių specialistams. Šios darbo vietos vis dažniau lieka neužpildomos. Pastaruosius kelis metus smarkiai augant Lietuvos einamosios sąskaitos balansui, vartojimui ir eksportui, kliūtimi progresui pradeda tapti ne pinigų, o darbuotojų trūkumas.
Lietuva: Beveridžo kreivė (nedarbo lygis proc. nuo darbo jėgos)
Šaltinis: Keah, Kanghoon, Vina Nguyen, “Republic of Lithuania: Selected Issues”, IMF Country Report, 19(253), International Monetary Fund, Washington, D.C., 2019, Eurostat, Lietuvos statistikos departamento ir Haver analytics duomenys, TVF biuro skaičiavimai, išversta autoriaus.
Nors nesinori akcentuoti neigiamų prognozių, tačiau greičiausiai situacija blogės. Lietuvos darbo jėga yra bene labiausiai pažeidžiama automatizacijos visoje ES – EBPO ekspertų Nedelkoska ir Quintini atlikta analizė rodo, kad net 60 proc. darbo vietų vidutiniu laikotarpiu gali būti automatizuotos. Pagal šį rodiklį ES nusileidžiame tik slovakams. Spartėjant skaitmenizacijai nykstančias darbo vietas pakeis kuriamos naujos, tačiau kartu su jomis augs vis daugiau atitinkamų įgūdžių turinčių darbuotojų poreikis.
Aktyvios darbo rinkos politika – deramai neišnaudojamas valstybės įrankis
Visoms minėtoms problemoms spręsti ekonomistai jau ilgą laiką akcentuoja aktyvių darbo rinkos politikos priemonių (ADRP priemonių) ir ypač paramos mokymuisi svarbą. Argumentas paprastas: automatizacija, spartėjanti globalizacija ir skaitmenizacija vis sparčiau naikins žemesnės kvalifikacijos darbo vietas, todėl darbuotojams reikės nuolatos mokytis ir persikvalifikuoti, darbdaviams nuolatos mokyti savo darbuotojus, o valstybei (arba rinkai) reikės sudaryti tam galimybes. ADRP priemonėmis valstybė gali efektyviausiai paruošti darbo rinkai iš jos iškritusius žmones.
Dėl to ES šalims tarptautinės institucijos rekomenduoja atkreipti dėmesį ne tik į nedarbo draudimą, bet ir į proaktyvias užimtumo politikos priemones – paskatų į(si)darbinti rėmimą, darbo paieškos skatinimą bei investicijas į žmogiškąjį kapitalą (profesinį orientavimą, perkvalifikavimą, naujų kompetencijų įgijimą ir kt.).
Šių priemonių – ypač paramos mokymuisi – finansavimo ir dalyvavimo lygis Lietuvoje yra žemas. Vos apie 1,5 proc. darbo jėgos 2019 m. pasinaudojo ADRP priemonėmis – pagal šį rodiklį kartu su latviais lygiuojamės žemiausiai ES. Suaugusiųjų mokymui išleidžiame keturis kartus mažiau nei ES-27 vidurkis. Palyginimui, Italijai ir Prancūzijai nacionaliniuose RRF planuose numačius skirti atitinkamai 0,86 proc. ir 0,67 proc. BVP dalį užimtumo iššūkiams spręsti, Lietuva lėšų užimtumo skatinimui skyrė tik nominaliai – vos 0,002 proc. BVP yra numatyta techniniams sprendiniams užimtumo srityje įgyvendinti.
Iliustratyvu tai, kad į šiais metais pasirašytą politinių partijų susitarimą dėl švietimo politikos 2021–2030 m. nebuvo įtraukti tikslai suaugusiųjų mokymosi sistemai, kuri turėtų tapti vis svarbesne šalies švietimo strategijos dalimi.
ES šalių išlaidos suaugusiųjų mokymuisi, 2019 m. (proc. BVP)
Šaltinis: Europos Komisijos darbo rinkos politikos duomenų bazė, 2019, skaičiavimai ir pateikimas autoriaus.
Situacija atrodo blogai – ką daryti?
Pirma, suvokti, kad darbo rinkos problemos yra sisteminės ir šiuo metu iš esmės nesprendžiamos. Jeigu ir toliau remsimės tik anekdotiniais trumparegiškais argumentais kalbėdami apie įtampas darbo rinkoje, situacija tik blogės. Lietuvos darbo rinkai „ankštėjant“, darbo užmokesčio augimas spartės ir galimai pasieks netvarų lygį. Nesugebėjus persiorientuoti į aukštesnės pridėtinės vertės produktų gamybą, kuriai, visų pirma, reikia išsilavinusios ir nuolatos tobulėjančios darbo jėgos, mūsų laukia Portugalijos ar Ispanijos likimas vadinamuosiuose „vidutinių pajamų spąstuose“.
Antra, turėtume naikinti dirbtinius barjerus suaugusiųjų švietimo (ne)sistemoje ir siekti sklandaus mokymosi visą gyvenimą modelio įgyvendinimo. Šiuo metu 30 metų dirbęs ir iš darbo rinkos iškritęs asmuo, nebaigęs pirminio profesinio mokymo programos, negali iš karto stoti į tęstinio profesinio mokymo programas, nors pastarųjų trukmė dažnai neviršija 40 valandų (1 darbo savaitės). Lygiai taip pat aukštąjį išsilavinimą turintis bedarbis negali su Užimtumo tarnybos parama grįžti į universitetą ir išklausyti kelių kursų, kurie leistų jam greitai įgyti paklausių kompetencijų. Darbo rinką blaškant spartėjantiems globalizacijos, automatizacijos ir skaitmenizacijos vėjams, tokie barjerai suaugusiųjų mokymo sistemoje turi būti naikinami.
Trečia, siekdami spręsti užimtumo politikos problemas, turime deramai finansuoti užimtumo politiką valstybės biudžeto lėšomis ir pripažinti jos svarbą ilgalaikiam Lietuvos ekonomikos augimui. Šiuo metu bedarbių paruošos darbo rinkai priemonių finansavimas yra nestabilus, glaudžiai priklausomas nuo ES finansavimo ir nepakankamai gerai reaguoja į pokyčius darbo rinkoje. Tai rodo, kad Lietuvai trūksta strateginio žvilgsnio užimtumo politikoje. Tuo labiau kad gerai finansuojama užimtumo politika galėtų būti Vyriausybės anticiklinės ekonominės politikos instrumentas: kuo mažesnis nedarbas, tuo mažiau finansavimo reikėtų užimtumo politikai, o lėšų perviršis liktu sutaupytas krizės metui, kada nedarbas išaugtų.
Ketvirta, galėtume kalbėti ir apie mokymosi paskatų darbuotojams sudarymą. Kaip apie vieną iš galimų priemonių galėtume diskutuoti apie mokymosi dienų darbuotojams suteikimą, kada mokymuisi skirtos dienos būtų padengiamos iš dalies nedarbo draudimo tarifo. Tarp paskatų darbdaviams taip pat svarstytinos įvairios tikslios mokestinės priemonės, orientuotos išimtinai į darbuotojų tobulėjimo skatinimą (pvz. mažas metinio GPM mokesčio kreditas).
Penkta, Lietuvoje matome poreikį vykdyti intensyvią komunikacijos kompaniją dėl mokymosi teikiamos naudos įvairaus amžiaus asmenims bei siekti partnerystės su verslu bei profesinio mokymo įstaigomis. Šiuo metu Lietuva pasižymi vienu mažiausių suaugusiųjų mokymosi rodikliu ES. Remiantis 2016 m. duomenimis, net 81 proc. visų nesimokančių dirbančiųjų teigia nematantys poreikio mokytis. Tačiau mokymasis asmeniui nėra reikmės klausimas – jeigu lietuviams būtų aiškiai pateikti faktai, kaip keliant kvalifikaciją ar įgyjant reikalingų kompetencijų statistiškai kyla darbuotojo pajamos, noras mokytis greitai atsirastų. Taip pat praverstų ir valstybės partnerystė su verslu – tiek įmonės, tiek valstybė turėtų ieškoti bendrų sąlyčio taškų, ties kuriais dirbant kartu būtų galima gerinti aplinką gyventojų švietimui. Glaudesnė partnerystė profesinio orientavimo srityje būtų teisingas pirmas žingsnis.
Kalbant bendrai, turime atsakingiau žiūrėti į galimybių mokytis Lietuvos gyventojams sudarymą. Tik su šiandienos aktualijomis spėjančia lenktyniauti darbo jėga galėsime išnaudoti skaitmenizacijos, Žaliosios pertvarkos ir spartėjančios globalizacijos teikiamas naudas bei minimizuoti transformacinių iššūkių rizikas.
Autorius: Vilius Kriaučiūnas, Lietuvos verslo konfederacijos politikos patarėjas.
