Niekada nevėlu arba išmintingų žmonių patarimai

Niekada nevėlu arba išmintingų žmonių patarimai

Šių metų lapkričio – gruodžio mėn. MČTAU senjorai dalyvavo Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) ir viešųjų ryšių agentūros „Idea prima“ įgyvendinamame komunikacijos projekte „Niekada nevėlu“. Mūsų senjorus sutelkti padėjo Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto Diskusijų klubas.

Projekto tikslai buvo formuoti suvokimą, kad tinkamiausias laikas verslui pradėti yra dabar, kad verslininku gali tapti kiekvienas, nepriklausomai nuo jo amžiaus ir informuoti apie Europos Sąjungos (ES) investicijų fondų finansuojamas priemones, skirtas verslo pradžiai ir plėtrai.

Pagal sutartą grafiką senjorai dalyvavo trijuose susitikimuose, kuriuose išklausė šešias paskaitas. Paskaitos buvo tikrai nenuobodžios, nes kiekvieno susitikimo metu greta specialistų verslo kreditavimo, ES paramos, verslo plano rengimo klausimais, paskaitas skaitė tokie išmintimi ir sąmoju žaižaruojantys žmonės, kaip etnomuzikologė, radijo ir televizijos laidų bei renginių vedėja Zita Kelmickaitė, profesorius istorikas, televizijos laidų vedėjas, keliautojas Alfredas Bumblauskas, krepšinio treneris, masažuotojas, neoficialus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės psichologas ir talismanas Juozas Petkevičius. Verslo pradžios rėmimo, konsultavimo, kreditavimo, subsidijų bei garantijų senjorams klausimais ypatingai išsamią ir įdomią paskaitą paskaitė Asta Slapšienė – Investicijų ir verslo garantijos Marketingo skyriaus vadovė. Centrinės kredito unijos atstovė Jūratė Tamošaitytė papasakojo, kaip parengiamas verslo planas, į ką reikia atkreipti dėmesį pradedant verslą, kokios yra rizikos ir kaip tam pasirengti. Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus papasakojo apie verslo aplinką Lietuvoje. Nors žinios apie verslo pradžią buvo įdomios ir naudingos, tačiau didžiausią ažiotažą sukėlė susitikimai su p. Zita Kelmickaite, prof. A. Bumblausku, gerb. J. Petkevičiumi.

Pateiksiu keletą minčių iš šių, dažnam pavyzdžiu galinčių būti, žmonių paskaitų. Ponia Zita Kelmickaitė primena, kad bet kokio amžiaus žmogui visiškai beprasmiška yra skųstis ir savęs gailėti. Vietoj to reikia galvoti, ką galima būtų nuveikti. Verta ugdyti savo charakterį ir pasimokyti iš savo bendraamžių užsienio lietuvių. Daug keliavusi ir visko mačiusi p. Zita atkreipė dėmesį į skirtumus tarp užsienio senjorų ir mūsiškių: mes kalbam apie vaikų ir anūkų pasiekimus, o jie apie savo ir net įsižeidžia, jei domimasi ne jais pačiais. Ir kalba jie ne apie ligas, o kas ką gero nuveikė, kur buvo, ką pamatė. Mūsiškiai per mažai užsiima labdara (ne pinigais, o veikla). Padedant kitiems atsiranda geri jausmai, pasitaiso nuotaika. P. Zita pateikė labdaros pavyzdžių iš Amerikos ir Australijos lietuvių gyvenimo. Keliasdešimt senjorų sunešė iš namų nereikalingus daiktus, surūšiavo ir surengė mugę. Pusę surinktų lėšų (dešimtis tūkstančių dolerių) skyrė lietuviškai ligoninei, kitą pusę – savo bendruomenės aktualijoms spręsti. Po to jie būtinai kontroliuoja, kaip lėšos buvo panaudotos. Kitais metais aptaria rezultatus ir nusprendžia, ką toliau vertėtų remti. Dar p. Zita atkreipė dėmesį, kad vienam žmogui nereikalingi daiktai gali būti labai reikalingi kitam. Čia slypi neišsemiamos galimybės.

Prof. Alfredas Bumblauskas papasakojo, kad verslas Lietuvoje niekada nebuvo pagarboje. Lietuviui visuomet svarbiau buvo turėti ir dirbti žemę – prisiminkime: ,,pastatyti namą, pasodinti medį…“. Verslai ir prekyba buvo labiau kitataučių reikalas. Neprisidėjo prie to ir katalikiška pasaulėžiūra, tuo tarpu, kai modernesnis kaimynų protestantizmas atvėrė daugiau erdvių verslo plėtrai. Sovietinės okupacijos metai taip pat buvo nepalankūs privačiai iniciatyvai. Gerai atsimename, kad visi, bandantys užsiimti kad ir smulkiu verslu, buvo vadinami spekuliantais. Kaip yra sakoma, atėjo nauji laikai, tačiau žmonės liko tie patys. Mentalitetas keičiasi lėtai, todėl didesni pokyčiai ateis tik kartu su mokymo ir švietimo sistemos tobulinimu, naujos kartos ir vertybių ugdymu, žmonių laisvėjimu ir bendro kultūros lygio kėlimu.

Juozas Petkevičius pasirinko ne paskaitą, o pokalbį. Vyko įdomi klausimų – atsakymų sesija su gera humoro doze apie tai, kaip mums sveikai pasenti. Kaip ir buvo galima tikėtis iš p. Juozo, jis nuolat pabrėžė būtinybę vadovautis sveiku protu, o ne kiekvienu rašinėliu laikraštyje ar dažnais paistalais per televiziją. Apie reklamuojamus produktus ir gyvenimo būdą net neverta kalbėti. Gražiai, sportiškai atrodantis p. Juozas dar kartą atkreipė dėmesį į dalykus, lyg ir girdėtus, tačiau kuriuos reikia kartoti ir kartoti: būtinybė nuolat judėti, nesirengti per šiltai, pamėgti kontrastinį dušą, nepersivalgyti, tačiau valgyti ką norisi, nesipykti, kuo daugiau bendrauti su įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėmis ir, svarbiausia, niekada savęs nelaikyti senu. Apibendrinant, galiu konstatuoti, kad projektas buvo ne tik naudingas, bet ir suteikė galimybę pabendrauti su įdomiais žmonėmis ir padiskutuoti prie kavos ar arbatos puodelio.

Vitalius Skaržinskas, Politikos, teisės ir ekonomikos fakulteto Diskusijų klubo vadovas