Politikams šiuo metu nėra aktualesnės temos nei rinkimai. Tačiau panašu, kad po politinių aktualijų dūmų uždanga aktyviai darbuojasi tie, kurie pamiršę pažadus efektyvinti viešąjį sektorių ir liautis valstybei beprasmiškai  konkuruoti su verslu, ramiais veidais imasi valstybinio kapitalizmo ekspansijos. O juk čia akivaizdus interesų konfliktas: normalioje demokratinėje šalyje su rinkos ekonomika paisoma elementaraus funkcijų atskyrimo: valstybės institucijos reguliuoja ūkinę veiklą, o privačios įmonės užsiima verslu, kurio sąlygas ir nustato valstybė. Kalbant sportiniais terminais, valstybė nustato žaidimo taisykles ir imasi teisėjo funkcijos, o privačios verslo įmonės tarpusavyje varžosi pagal šias taisykles. Šių varžybų laimėtojas – paslaugų ar prekių pirkėjas, dėl konkurencijos gaunantis geriausią kainos ir kokybės santykį. Kai valstybė su savo įmonėmis pati tiesiogiai žengia į rinką, ji tampa viskuo – ir teisėju, ir žaidėju, ir pati žaidimo taisykles nustato. Kuo tai ilgainiui baigiasi, aiškiai matėme prieš trisdešimt metų ir tokios sistemos atsisakėme. Šių dienų valstybinio kapitalizmo pavyzdys – Venesuela ir joje pastaruoju metu susiklosčiusi padėtis.
Tačiau kol kas dar grįžkime į Lietuvą: Susisiekimo ministerija parengė Vyriausybės nutarimo projektą dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) pertvarkos, vietoje jos įsteigiant valstybinę įmonę. Dar vieną naują valstybinę įmonę, nors buvo kalbėta, ir netgi vyriausybės programoje įrašyta, kad valstybinių įmonių skaičių reikėtų mažinti tam, jog viešasis sektorius  būtų maksimaliai skaidrus ir efektyvus. Dabar gi kuriama nauja struktūra, kuri, pasiremdama valstybės resursais, planuoja plėtoti komercinę veiklą, kurią iki šiol sėkmingai vykdo privatus sektorius.
Tarp naujai steigiamos įmonės tikslų nurodoma, kad ji teiks komercines paslaugas, susijusias su kelių dangos būklės vertinimu, kelių naudojimu, šios įmonės teikiamos paslaugos taip pat apims transporto srautų tyrimus, transporto srautų planavimą ir modeliavimą, laboratorinius tyrimus,  ekspertinį kelių dangos būklės vertinimą ir pan. Maža to, suplanuota, kad 2020–2022 m., taigi visai netrukus, įmonės pajamos iš komercinės veiklos nuosekliai didės ir 2022 m. viršys 50 proc. visų LAKD gaunamų pajamų. O vėliau, matyt, dar labiau augs. Darbų užsakovas ir pinigų mokėtojas bus valstybė. Valstybė pati ir pateikia konkretų planą, kiek paslaugų iš savo įmonės ji nusipirks.
Ką tai reiškia ir kaip suprasti tokius prieštaringus valdžios atstovų ketinimus – viena vertus mažinti valstybinių įmonių skaičių, o, kita vertus, mėginimą kurti naujas valstybines komercines įmones? Deja, tai rodo tiesiai nedeklaruotą, bet pakankamai akivaizdų valdžios norą palaipsniui išstumti privatų verslą iš tam tikrų veiklos sričių ir netgi jas monopolizuoti. Faktas, kad transporto sektorius – strateginis, svarbus visos šalies ūkiui, tačiau ar tai rimta priežastis palaipsniui stumti iš jo privačias įmones? Juo labiau, kad ne kartą matėme, kaip valstybei vykdant strateginės svarbos projektus, mokesčių mokėtojams tai kainuoja ypač daug. O sėkmės istorijų, deja, nematyti. Tačiau dar ne taip seniai stebėjome taip vadinamos „valstybės valstybėje“ susikūrimą ir įsigalėjimą Susisiekimo ministerijos sistemoje – šalies geležinkeliuose, kai prisidengiant strateginiais interesais, be konkursų, tiesioginiais sandoriais aukštomis kainomis valstybės įmonė pirko paslaugas iš kitų valstybės įmonių. Kai kada jie net nesugebėdavo patys iš savęs nusipirkti ir svarbūs projektai tiesiog įstrigdavo. O dabar vėl lipsime ant to paties grėblio ? Ar tikrai viskas, kas nauja yra tik pamirši seni dalykai ?
Keliai, kaip infrastruktūra, priklauso valstybei ir yra be galo svarbūs kiekvienam šalies gyventojui, todėl, gausiai palaisčius populizmo padažu, LAKD pertvarkymui į valstybės įmonę galima sukurti trumpalaikį patrauklų įvaizdį. Tik  reikėtų prisiminti, jog po strateginių interesų skraiste sukurta ir laikui bėgant įsigalėjusi valstybės lėšomis žongliruojanti struktūra ilguoju laikotarpiu neišvengiamai degraduoja. O kelio galas – ten, kur jau buvome prieš trisdešimt metų.
Paradoksalu, kad praėjus beveik trims dešimtmečiams po nepriklausomybės atgavimo ir laisvos rinkos ekonomikos įsitvirtinimo, matome žingsnius atgal, o verslo bendruomenė vis dar priversta stebėtis tuo, kad valstybė kuria planus pati iš savęs pirkti paslaugas, kurias efektyviai teikia privatus sektorius. Keista, kad sukama atgal į praeitį, o valdžios atstovams vėl tenka priminti laisvos rinkos svarbą ir jos veikimui būtiną valstybės nekonkuravimo su verslu principą. Pamiršus šiuos bazinius principus atsiduriame situacijoje, kurioje kova dėl efektyvesnio valstybinio sektoriaus iš tiesų primena kovą su hidra, kuriai nukirtus galvą, jos vietoje atauga dvi.