V. Sutkus. Viešieji pirkimai: kada pradėsime rinktis geriausią, o ne pigiausią?

V. Sutkus. Viešieji pirkimai: kada pradėsime rinktis geriausią, o ne pigiausią?

Nors viešųjų pirkimų
svarstyklės Lietuvoje pastaraisiais metais ėmė svirti ekonominio
naudingumo naudai, šiuo požiūriu vis dar gerokai atsiliekame nuo Europos
Sąjungos, kur remiantis ekonominio naudingumo vertinimo kriterijumi atliekama
vidutiniškai 70-80 proc. viešųjų pirkimų. Ar galime tikėtis, jog 2014-ieji taps
lūžio metais, kai pirmenybę pagaliau pradėsime teikti kokybei, o ne vien tik
skaitinei projektų išraiškai ?

Viešųjų pirkimų tarnybos
duomenimis, 2011 m. mažiausios kainos kriterijumi remtasi beveik 96 proc., 2012
m. – 94 proc. viešųjų pirkimų. Vadinasi, ekonominio naudingumo kriterijumi
2010-2012 m. buvo remiamasi vykdant vidutiniškai vos apie 5 proc. pirkimų.

Vertinant išankstinius
2013-ųjų metų duomenis, matyti kiek daugiau teigiamų poslinkių. Pernai viešųjų
pirkimų, kuriuose buvo naudojamas ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo
kriterijus, sudarė apie 25 proc. visų viešųjų pirkimų vertės. Tačiau supaprastintuose
pirkimuose jis siekė tik apie 7 proc. bendros pirkimų vertės.

Kodėl tokią padėtį
Lietuvoje būtina taisyti? Pirmiausia todėl, kad ydingos viešųjų pirkimų
sistemos pasekmes junta ne tik paslaugų ar prekių pirkėjai, bet ir daugelis
šalies gyventojų. Atrodytų, kad pirkti už mažiausią kainą yra protinga, tačiau
gyvenime taip nesielgia nei žmonės, nei privačios įmonės. Mes visada perkame
tinkamą prekę už tinkamą kainą, tai yra pasveriame kainos ir kokybės santykį, o
tai ir yra ekonominio naudingumo principas.

Natūralu, kad mažiausios
kainos kriterijus verčia įmones mažinti savo siūlomos prekės ar paslaugos
kaštus. Paprastai taupoma kokybės sąskaita, todėl neretai vėliau tenka ieškoti
papildomo finansavimo projektų užbaigimui, o ką jau kalbėti apie darbus, kurie
neužbaigiami laiku dėl to, kad laimėtoja paskelbta įmonė nebeturi resursų ir
galimybių juos atlikti. Parduodamų prekių ar paslaugų savikainą didina ir
įmonių sumokami mokesčiai, o tai reiškia, jog mažiausios kainos kriterijumi
vykdomų viešųjų pirkimų konkursuose dalyvaujančios įmonės jaučia spaudimą savo
darbuotojams mokėti atlyginimus „vokeliuose“ ir tokiu būdu „taupyti“. Galiausiai
dėl to nukenčia ir viešųjų pirkimų užsakovė – valstybė.

Dabartinis Viešųjų pirkimų
įstatymas numato galimybę taikyti ekonominio naudingumo kriterijų, tačiau jis
perkančiosioms organizacijoms dažnai tampa nepatrauklus dėl kylančių žinybinių
ir socialinių kliūčių. Jokia paslaptis, kad jeigu pirkimas vykdomas ne už
mažiausią kainą, tai dažnai patraukia tikrinančių organizacijų, žiniasklaidos
ir politikų dėmesį. Viešai reiškiamos abejonės dėl pirkimo (ir perkančiosios
organizacijos) skaidrumo, taip pat ilgesnė ir sudėtingesnė pirkimo procedūra
vis dar skatina užsakovus „dėl šventos ramybės“ pirkti vadovaujantis vien tik
kaina, o ne kainos ir kokybės santykiu.

Šios ir kitos aplinkybės
skatina iš esmės tobulinti viešųjų pirkimų sistemą mūsų šalyje. O siekiamybė
yra pagal skirtingus kriterijus vykdomų viešųjų pirkimų santykį išlyginti –
mažiausiai pusė pirkimų turėtų būti vykdomi vadovaujantis ekonominio naudingumo
principu.

Būtų protinga aiškiai
nustatyti, kad mažiausios kainos kriterijumi turėtų būti vadovaujamasi perkant
standartizuotas prekes ir paslaugas, tokias, kaip automobilių kuras, telefono
ryšio paslaugos ir pan. Be to, siekiant sklandesnio pirkimų proceso, būtina
mažinti biurokratizmą. Pirkimus nuskaidrinti padėtų mažiau konfidencialūs
tiekėjų siūlymai, su kuriais turėtų teisę susipažinti pirkimuose
konkuruojančios įmonės. Šiuo metu kone visa paraiškose teikiama informacija
slepiama po konfidencialumo šydu, konkursų dalyviams nepaliekant galimybių
įvertinti konkurentų kvalifikaciją, patirtį ir galimybes kokybiškai suteikti
siūlomą prekę ar paslaugą.

Būtina peržiūrėti ir
apeliacijų teikimo tvarką. Šiuo metu pirkimų rezultatai neretai skundžiami
tiesiog siekiant vilkinti procesą. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismuose
skundai nagrinėjami vidutiniškai 120 dienų, dar 73 dienas – antrosios
instancijos teismuose. Gali praeiti net keleri metai, kol byla bus galutinai
išspręsta. Tokio vilkinimo padėtų išvengti reikalavimas skundžiant teismui
pirkimo rezultatus sumokėti žyminį mokestį, sudarantį, tarkim, 5 proc. sandorio
vertės. Ši prevencinė priemonė padėtų sumažinti piktnaudžiavimų teise atvejų.

Džiugina tai, jog į verslo
bendruomenės pastabas Lietuvoje, atrodo, įsiklausoma. Iš dalies prie to
prisideda ir Europos Sąjunga – šių metų sausį Europos Parlamento
priimta direktyva numato, kad perkančiosios organizacijos viešųjų konkursų
nugalėtojais turės skelbti ekonomiškai geriausius pasiūlymus pateikusius
dalyvius. Tad aktyvesnių veiksmų ėmėsi ir Lietuva. Ūkio ministerija neseniai
pasiūlė nustatyti, jog Vyriausybei ir ministerijoms pavaldžios institucijos
turėtų ne mažiau kaip 25 proc. supaprastintų pirkimų kasmet vykdyti remdamosi
ekonominio naudingumo kriterijumi. Tikėkimės, kad tokia nuostata bus
įgyvendinta ir jau netrukus viešuosiuose pirkimuose pereisime prie kokybės
kriterijaus.