Verslas jaučia valstybės konkurenciją elektroninių ryšių rinkoje

Verslas jaučia valstybės konkurenciją elektroninių ryšių rinkoje

Valstybės
konkuravimas su verslu ir ypač valstybės pagalbos teikimas tam tikriems verslo
sektoriams daro neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos konkurencingumui. Elektroninių
ryšių rinkos dalyviams susirūpinimą kelia, jog iki šiol nėra paskelbtas
aukcionas, pagal kurį būtų suteikta teisė naudoti svarbius radijo dažnius
(kanalus), nors esami leidimai baigia galioti 2017 metais.

„Tarp mobiliojo ryšio operatorių kyla nerimas, kad aukcionas
disponuoti šiais dažniais nėra skelbiamas, nors visa logika rodo, kad tą
aukcioną jau yra laikas vykdyti. Turima informacija leidžia daryti prielaidą,
kad tokiomis priemonėmis siekiama suteikti privilegijas valstybės valdomai
įmonei – sudaryti tokią situaciją, kuri leistų valstybės valdomai įmonei tapti
mobiliojo ryšio operatoriumi“, – teigė Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas
Valdas Sutkus.

Susisiekimo viceministras Arijandas Šliupas susitikime su
verslininkais sakė, kad už aukcioną yra atsakinga Ryšių reguliavimo tarnybą. Jo
manymu, skelbti aukcioną likus 2 metams iki resursų panaudojimo termino yra per
anksti, o visos procedūros gali būti užbaigtos metus iki šio termino.

Pasak V. Sutkaus, rinkos dalyviai – mobiliojo ryšio
operatoriai, kurie dabar naudoja šiuos radijo dažnius, pageidauja, kad
aukcionas būtų organizuojamas šiemet, nes šie radijo dažniai yra esminiai jų
vykdomoje veikloje. Bendrovės turi turėti pakankamai laiko bei galimybių
adaptuoti savo verslo modelį ir perplanuoti veiklas, jei nelaimėtų taip
vadinamo 900/1800 MHz dažnių aukciono. Jeigu jis įvyktų, tai mobiliojo ryšio
operatoriai laimėjimo atveju prisiimtų įsipareigojimus ir užtikrintų Europos
Skaitmeninės darbotvarkės 2020 tikslus, kurie numato, kad šalies teritorijoje
iki 2020 būtų užtikrinta didesnės nei 30 megabitų per sekundę spartos
plačiajuosčio interneto prieiga.

Ne
vienintelis atvejis

Pastaruoju metu pastebime intensyvėjančią valstybės
intervenciją ir valstybės pagalbos teikimą konkrečiose verslo srityse, tokiu
būdu privilegijuojant atskirus ūkio subjektus. Tokie valstybės veiksmai ne tik
neatitinka ES ir Lietuvos teisės, tačiau dažnai neduoda jokio teigiamo
rezultato. Priešingai – įvykdžius valstybės intervenciją, konkurencinga rinka
daugeliu atvejų tampa neefektyvi, joje nepagrįstą pranašumą ar net monopolį
įgyja vienas rinkos žaidėjas, vartotojai taip pat negauna jokių teigiamų
rezultatų.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė 2013 m.
gegužės 2 d. Valstybinio audito ataskaitoje Nr. P-2-12-6 „AB Lietuvos radijo ir
televizijos centro (LRTC) veikla“ nurodė, jog vien „per 2007-2011 metus 49,3
proc. visų LRTC investicijų iš skolintų ir nuosavų lėšų buvo investuota į
judriojo plačiajuosčio interneto prieigos paslaugos WiMAX (MEZON) projektą“.
Tai patvirtina LRTC inicijuoto ir vykdomo WiMAX (MEZON) projekto nuostolingumą,
nes jis nėra finansuojamas iš pajamų už teikiamą WiMAX (MEZON) paslaugą, o
remiamas skolintomis lėšomis bei subsidijuojamas iš kitos, reguliuojamos LRTC
veiklos pajamų.

ES teisė draudžia valstybės pagalbą. Ji leidžiama tik
išimtiniais atvejais, su sąlyga, kad tai neiškreipia konkurencijos ir
neprieštarauja visuomenės interesams. Kitaip tariant, valstybė turi vengti
viešųjų lėšų naudojimo atitinkamuose ūkio sektoriuose.

Pasak V. Sutkaus, LRTC atvejis dar kartą patvirtina, kad
valstybės intervencija į konkurencingą rinką ne tik nesukuria pridėtinės vertės
vartotojams, bet ir lemia ilgalaikį veiklos nuostolingumą, nuolatinį išorinio
finansavimo poreikį, o taip pat daro žalą konkurencingoje rinkoje veikiantiems
privatiems subjektams.