V. Sutkus. Finansų sektorių purto įstatymų leidėjų improvizacijos

V. Sutkus. Finansų sektorių purto įstatymų leidėjų improvizacijos

Valdas
Sutkus. LVK prezidentas

Verslas
Lietuvoje nuolat susiduria su vis naujomis reguliavimo iniciatyvomis, siūlymais
didinti mokesčius, griežtinti atsakomybę, ką nors stabdyti ar riboti. Deja,
dažnai tokie siūlymai yra ne grindžiami logiškais argumentais, o problema
dirbtinai išpučiama ir eskaluojama apeliuojant į didžiausias visuomenes baimes.

Į šios Seimo sesijos
darbotvarkę įtrauktas Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo projektas, turėsiantis
didžiulės įtakos tūkstančių Lietuvos gyventojų kreditavimo prieinamumui ir kelių
dešimčių verslo įmonių išlikimui.

Po ekonomikos krizės, dviejų
bankų ir keleto kredito unijų griūties Lietuvos bankas nuosekliai plėtoja
iniciatyvą perimti į savo rankas visą finansų sektoriaus kontrolę, įstatymuose
numatant griežtesnę finansines paslaugas teikiančių bendrovių priežiūrą ir
atsakomybę siekiant apsaugoti vartotojus.  

Tačiau užmirštama, kad ir iki
šiol finansų sektorius Lietuvoje buvo reglamentuojamas bene griežčiausiai
Europos Sąjungoje, gerokai peržengiant ribas, kurios nubrėžtos ES direktyvose,
o dabar reikalavimų kartelę ketinama kelti dar aukščiau.

Lietuva buvo viena pirmųjų šalių
iškart po krizės reikšmingai sugriežtinusių būsto ir vartojimo paskolų sąlygas,
pavyzdžiui, nustatant minimalaus pradinio įnašo dydį. Be to, nustatyta griežta
riba, reglamentuojanti, kokią dalį savo pajamų namų ūkiai gali skirti
finansiniams įsipareigojimams dengti. Nėra žinių, kad Vartojimo kreditams tokie
ribojimai būtų taikomi kitose ES šalyse.

Suprantama, kad siekiama
apsaugoti vartotojus nuo finansinių nesėkmių. Tačiau ar nepamirštama, kad
tvarios, aktyvios finansų įstaigos, kredituojančios šalies verslą ir
gyventojus, yra pagrindinis vartojimo, o kartu ir ekonomikos skatinimo
variklis?

Europos Sąjungos direktyvose,
susijusiose su finansinių paslaugų teikimu, deklaruojami tikslai, kad
finansinės paslaugos peržengtų šalių sienas ir vartotojams būtų sudaryta kuo
mažiau kliūčių jas gauti. Taip pat keliami tikslai skatinti verslo ir gyventojų
kreditavimą ir taip išjudinti Europos ekonominį atsigavimą.

Vartojimo kredito įstatymo
rengėjai teisingai pastebi, kad reikia identifikuoti ir įstatymu panaikinti
priežastis, dėl kurių atsirado poreikis griežtinti finansų rinkos reguliavimą.

Lietuvos bankas, kaip
priežiūros institucija, jau dabar yra gerokai pažengęs kontroliuojant ir
reguliuojant  finansų rinkos dalyvių
veiklą ir skiriant sankcijas už pažeidimus. Tačiau baudos turi būti adekvačios
ir atitikti pažeidimo mastą.

Vartojimo kreditų įmonėms,
kurios daugeliu atvejų yra smulkiojo verslo atstovės, įstatymo projekte yra
siūloma nustatyti tokio dydžio baudas, kokios šių metų pradžioje galėjo būti
skiriamos didiesiems šalies bankams. Įstatymuose šiuo metu numatytos baudos
kitoms finansų įstaigoms – kredito unijoms ir mokėjimo įstaigoms yra mažesnės,
nei siūlomos kreditų bendrovėms.

Kyla abejonių dėl motyvų,
kodėl vienoms tame pačiame sektoriuje veikiančioms įmonėms siūloma taikyti
griežtesnes sankcijas nei kitoms. Būtų teisinga, kad visas verslas turėtų
lygias sąlygas konkuruoti ir niekam nebūtų kuriamos išskirtinai geros arba
nepagrįstai blogos sąlygos.

Reguliuotojai ir įstatymų
leidėjai finansų sektoriaus reglamentavimą tobulinančius teisės aktus rengė ne
vienerius metus. Tačiau dabar kažkodėl skubama tarsi norint viską užbaigti per vieną
naktį. Verslo atstovai jau ne kartą išreiškė pastabas, kad įstatymai, iš esmės
keičiantys jų veiklos reglamentavimą, turi įsigalioti per protingą laiką, o ne
iškart.

Pavyzdžiui, Mokesčių
administravimo įstatymas aiškiai numato, kad įstatymai, nustatantys naujus
mokesčius, tarifus, sankcijas, ar keičiantys apmokestinimo teisinį
reglamentavimą ir pan. turi įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų
paskelbimo dienos. Tai užtikrinti privalo įstatymų leidėjai.

Akivaizdu, kad Vartojimo
kredito įstatymo pakeitimai turės lemiamos įtakos dešimčių įmonių veiklos
strategijai, jų finansiniam stabilumui, o įmonių veiklos pertvarka, verslo
strategijos keitimas neretai trunka metus, tam atsakingai rengiamasi, kad
nepatogumų nepatirtų vartotojai, o įmonės turėtų laiko pasiruošti ir
strategiškai, ir techniškai.  Vartojimo
kreditų sektoriui, kuriam svarbus klientų pasitikėjimas ir kiekviename
žingsnyje gresia atsakomybė už klaidas, reikia nuo pusės metų iki metų laiko
prisitaikyti prie pasikeitusios verslo aplinkos.