Valdas Sutkus: Pasidairykim po „vergovės“ šalis

Valdas Sutkus: Pasidairykim po „vergovės“ šalis

Prasideda Seimo rudens sesija.
Parlamentarams teks dar kartą grįžti prie daugybę kartų svarstyto, taisyto ir
pertaisyto, o galiausiai vetuoto ir dar 79 pasiūlymais papildyto naujojo Darbo
kodekso. Po daugybės redakcijų, iš pirminio, mokslininkų ruošto dokumento,
neliko akmens ant akmens. Tačiau tai nereiškia, kad dingo permainų būtinybė.
Priešingai – kiekvieną dieną jį juntama vis labiau.

Permainos
gyvybiškai reikalingos – tam lyg ir pritaria visi. Tačiau žmonės vis gąsdinami,
kad liberalizavus darbo santykius, darbuotojai Lietuvoje tuojau pat papuls į
darbdavių vergiją. Tačiau ar tikrai laisvesni
ir lankstesni darbo santykiai veda link vergijos? Nepanašu. O realūs kaimynų pavyzdžiai
rodo priešingai – sumažintas reguliavimas iš biurokratinių pančių išlaisvina
tiek darbuotojus, tiek darbdavius ir didina visuomenės gerbūvį. Taigi,
pasidairykime po taip vadinamas „vergovės šalis“, t.y., valstybes, kuriose jau
senokai veikia lankstūs darbo santykiai.

Štai,
pavyzdžiui, Airija – šalis, į kurią plūsta tūkstančiai Lietuvos gyventojų. 2016
m. II ketvirtį vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) šioje šalyje per
savaitę buvo 704 eurų. Tuo pačiu metu Lietuvoje beveik tiek pat žmonės uždirba
per visą mėnesį – vidutinis mėnesinis atlyginimas (neatskaičius mokesčių) Lietuvoje
siekia 772 eurų.

Ar atlygių
dydžiai yra susiję su darbo santykių reguliavimu? Žinoma. Ar airių Darbo
kodeksas darbuotojus saugo labiau, negu Lietuvos įstatymai? Ne. Airijos valdžia
seniai suprato, kad darbo santykių reguliavimas – tai ne muštynės, kuriose reikia
palaikyti vieną ar kitą pusę. Įstatymai turi kurti mikroklimatą, kuris leistų
augti ir klestėti visai šaliai. Štai dėl to, pagal darbo rinkos efektyvumą, Airija
užima 13 vietą pasaulyje, darbo santykių lankstumą – 27. Lietuva – atitinkamai
53 ir 102 vietą.

Štai
pora pavyzdžių. Airijoje apie atleidimą iš darbo įspėjama prieš savaitę. Jeigu
darbuotojas dirba nuo 2 iki 5 metų, terminas ilgėja iki 2 savaičių. Dirbantieji
dar ilgiau, turi būti įspėjami prieš mėnesį. Toks reguliavimas įmonėms leidžia
lengviau prisitaikyti prie sunkmečių, padidina jų išgyvenimo galimybes ir
sukuria prielaidas augimui.

Įdomu
tai, kad Airijoje atlygis už viršvalandžius nėra reguliuojamas valstybės. Dėl
jo susitaria patys darbuotojai ir darbdaviai. Airijoje nustatytas maksimalus
bandomasis laikotarpis siekia metus, o darbuotojai ir įmonės gali pagal poreikį
sudaryti terminuoto, projektinio ar neapibrėžtų darbo valandų sutartis. Tai
padeda tiek darbdaviams, tiek darbuotojams lengviau prisitaikyti prie rinkos
poreikių.

Airijoje
per savaitę negalima dirbti daugiau nei 48 valandas. Tačiau, tai nereiškia, kad
apskritai negalima dirbti ilgiau – svarbu tokio darbo valandų vidurkio
neviršyti 4 mėnesių laikotarpiu. Už viršvalandžius gali būti kompensuojama
laisvu laiku. Reguliavimo lankstumas leidžia įmonėms dirbti efektyviau, aktyviai
ieškoti naujų kontraktų, o tai reiškia didesnes pajamas ilguoju laikotarpiu, daugiau
surenkamų mokesčių ir didesnius atlyginimus.

Jeigu
jums atrodo, kad nėra labai teisinga lyginti sovietmečio mėsmalės nepatyrusią
Airiją su Lietuva, tuomet pažiūrėkime į Estiją. Šią šalį, kaip kokiame animaciniame
filmuke, vis nesėkmingai bandome pasivyti.

Estijos
statistika skelbia, kad 2016 m. II ketvirtį, vidutinis mėnesinis atlyginimas
(atskaičius mokesčius) čia siekė 937 eurų. Lietuvoje tas pats rodiklis – 600 eurų.

Estai uždirba
daugiau ne dėl to, kad atėjo paslaptingas geradarys ir visiems staiga pakėlė
algą. Atlygiai Estijoje didesni, nes ten sudarytas tinkamas mikroklimatas
tokiems atlyginimams būti. Ir darbo santykių lankstumas yra labai svarbi šio
klimato dalis.

Dar 2009
m. Estijoje buvo įtvirtinti gerokai lankstesni darbo santykiai – darbuotojai ir
darbdaviai čia matomi kaip lygiaverčiai partneriai, kurie dėl daug ko sugeba
susitarti patys. Estijoje darbdavys gali atleisti darbuotoją, jeigu šis
nesusitvarko su užduotimis, nepaiso darbdavio nurodymų, neturi reikiamos
kvalifikacijos. Bandomasis laikotarpis šioje šalyje yra keturi mėnesiai

Priešingai
nei Lietuvoje, Estijoje neribojama metinė viršvalandžių suma. Kadangi viršvalandžiai
dažniausiai dirbami atsiradus naujiems užsakymams ir su tuo susijusiam
nenumatytam darbui, už juos gali būti atlyginama skiriant laisvą laiką. Taigi,
darbo santykių lankstumas gali puikiai derėti su sąžiningomis, abi puses
tenkinančiomis sąlygomis.

Štai jeigu
dėl kokių nors aplinkybių įmonės veikla susitraukė, darbdavys Estijoje gali mažinti
ir darbuotojo darbo apimtis. Žinoma, mažiau dirbant kartu mažėja ir
atlyginimas. Sakysite, blogai? Tačiau taip darbuotojas nepraranda darbo vietos
ir gali palaukti kol įmonė atsigaus po sunkesnės atkarpos, o atsiradusiu laisvu
laiku imtis kito darbo. Estai supranta, kad esant nelanksčiam darbo santykių reguliavimui,
įmonėms pernelyg rizikinga drąsiai plėsti verslą ir kurti naujas darbo vietas.
Įmonės vengia priimti naujus darbuotojus, nes nesėkmės atveju nebus galimybės
dalies jų atleisti ir atsiranda grėsmė bankrutuoti. Taip stabdomas ekonomikos
augimas, nes trūksta galimybių reaguoti į rinkos pokyčius. Tai ypač aktualu
smulkaus verslo sektoriui, nes darbuotojų išlaikymo ir atleidimo sąnaudos gali
sunaikinti patį verslą.

Partnerystės
principas įtvirtina ir abipusę atsakomybę, todėl darbuotojas Estijoje nėra matomas
tik kaip mažas vaikas, kurį reikia ginti. Sudarydamas sutartį, jis prisiima
įsipareigojimus, todėl be įspėjimo metęs darbą, jis turi sumokėti kompensaciją
darbdaviui.

Žinoma,
ne viskas Estijoje ir Airijoje yra tobula. Tačiau šių ir kitų šalių pavyzdžiai
aiškiai rodo, kad klysta tie, kurie gąsdina, kad lankstesni darbo santykiai
pavirs vergove. Man, atrodo, kad vergystė yra tada, kai už tave viskas nuspręsta
ir padaryta. O laisvė reikalauja atsakomybės ir suteikia galimybę rinktis. Štai
estai renkasi lankstesnį reguliavimą ir didesnį atlyginimą. Kodėl mes
negalėtume padaryti to paties?

Atidžiai
skaitau žiniasklaidoje publikuojamus emigrantų laiškus, kuriuose jie dėsto savo
mintis, kas trukdo jiems grįžti į Lietuvą. Štai vienas emigrantas rašo, kad padirbėjęs
keletą metų Norvegijoje, grįžo į Lietuvą, tačiau Lietuvoje jį sužlugdė
mokesčiai. Užsienyje statybų sektoriuje dirbęs vyras uždirbtus pinigus
Lietuvoje investavo į mažą įmonę, kuri vertėsi smulkiais statybų darbais – klojo
trinkeles, įrenginėjo drenažo sistemas. Tačiau nesvarbu, ar įmonė gaudavo
darbo, ar ne, mokėdavo mokesčius ir algas darbuotojams. Anot emigranto, „taip
stekenami iškentė dvejus metus“. Įmonė užsidarė, kolektyvas išsiskirstė, žmogus
vėl išvyko dirbti į užsienį.

Darbuotojo
ir darbdavio partnerystės principas bei šių dienų realybę atitinkantis
reguliavimas – štai ko trūksta Lietuvai ir štai nuo ko pastaruoju metu, deja, tolstame.