Valdas Sutkus: ar universitetai taps valstybėmis valstybėje?

Valdas Sutkus: ar universitetai taps valstybėmis valstybėje?

Dėl planuojamos aukštojo mokslo
reformos, universitetai pastaruoju metu atsidūrė tarsi po padidinamuoju stiklu.
Pradėjus kalbėti, kaip jie turėtų būti sujungti, kad pagerėtų studijų kokybė ir
padidėtų institucijų ūkiškumas bei valdymo efektyvumas, nukrypo dėmesys ir į
tai, kaip universitetai yra valdomi. Tačiau, panašu, kad užuot skatinus
atvirumą visuomenei bei socialiniam dialogui, aukštojo mokslo įstaigas siūloma sukti
priešinga kryptimi.

Seimui pateiktos Mokslo ir
studijų įstatymo pataisos, kuriose siūloma keisti aukštųjų mokyklų rektorių
rinkimo tvarką. Siūloma, jog už rektoriaus rinkimą taptų atsakingas universiteto
Senatas, kurio nariais yra paties universiteto darbuotojai. Dar daugiau, Senatui
planuojama perleisti ir sprendimus dėl disponavimo lėšomis bei universitetams
priklausančiu turtu. Tokie pasiūlymai, planuojamos aukštojo mokslo reformos
fone, skamba net, sakyčiau, bauginančiai. Sujungus universitetus ir
konsolidavus jų valdymą, aukštųjų mokyklų rektoriai, kurių liktų vos keli,
taptų nebe aukštųjų mokyklų vadovais, o beveik atskirų respublikų valdovais.

Lietuvos verslo konfederacija
(LVK) palaiko planuojamą aukštojo mokslo reformą ir pritaria, kad siekiant
gerinti aukštojo mokslo kokybę, kelti lietuviško diplomo vertę būtina sutelkti
jėgas bei išteklius. Tačiau norui užsidaryti  savo karalystėje ir neieškoti sąlyčio taškų su
likusia visuomene, nusigręžti nuo verslo – mokesčių mokėtojų, iš kurių pinigų
ir gyvena universitetai, tam pritarti negalime. Universitetas – visai šaliai
svarbi institucija, integrali socialinio audinio dalis, kuri tobulėti, keistis
ir augti gali tik kartu su visa visuomene, girdėdama ir reaguodama į jos
poreikius.

Šis principas praktiškai veikia
pagal šiuo metu galiojančią tvarką. Valstybinių aukštųjų mokyklų rektorius
renka Taryba, o jos nariais gali tapti nepriekaištingos reputacijos asmenys,
ėję ar einantys atsakingas pareigas švietimo, mokslo, kultūros, viešosios veiklos
ar verslo srityje ir jiems nėra privaloma būti universiteto akademinės
bendruomenės nariu. Taryba ne tik renka rektorių, bet ir turi prerogatyvą
nustatyti aukštosios mokyklos lėšų ir nuosavybės teise valdomo turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo tvarką.

Įprasta ir pasiteisinusi tvarka atspindi
aukštųjų mokyklų atvirumo ir skaidrumo principus, taip pat suteikia galimybę
visuomenei bei socialiniams partneriams dalyvauti aukštųjų mokyklų valdyme.
Galimybė verslo atstovams įsilieti į Tarybas – tai būdas jausti ne tik
akademinės visuomenės pulsą bei aktualijas, bet ir aiškiai perteikti verslo bei
kitų visuomenės grupių poreikius bei prioritetus. Taip mes galime numatyti
perspektyvias studijų kryptis, įvertinti specialistų poreikį dabar bei
ateityje.

Tiems, kurie sako, kad visuomenė
neturi kištis į universitetų reikalus, nes esą tų reikalų niekas geriau nežino
už žmones „iš vidaus“, derėtų prisiminti, kad pernelyg užsižiūrėjus į vieną
medį nustojama matyti visą mišką. Dar yra legenda apie save įsimylėjusį vaikiną
Narcizą, kuris tol žvelgė į savo nuostabų atvaizdą vandenyje, kol įkrito į upę
ir nuskendo. Nepamirškime, kad būtinos reformos dažnai būna „nepatogios“, bet
būtinos, o svarbiausi strateginiai sprendimai bei siūlymai dažnai kyla ne iš
vidaus, bet iš išorės. Tad būtent aukštojo mokslo įstaigos turi tapti atvirumo
ir skaidrumo valstybėje lyderiais, o ne uždaromis valstybėmis valstybėje.