Valdas Sutkus: Socialinių įmonių reforma – pažeidžiamiausia visuomenės grupė stumiama iš darbo rinkos

Valdas Sutkus: Socialinių įmonių reforma – pažeidžiamiausia visuomenės grupė stumiama iš darbo rinkos

Planai keisti
Socialinių įmonių įstatymą numatant subsidijavimo sistemos pokyčius, nurodant
kiek ir kokio neįgalumo laipsnio asmenų jos turėtų įdarbinti bei kaip
organizuoti savo veiklą, prasilenkia ir su logika, ir su faktine realybe.
Akivaizdu, kad pateikti įstatymo pakeitimai veikiau sumažins, o ne, kaip
mėginama įtikinti, padidins neįgaliųjų įsidarbinimo galimybes, kurios ir dabar
yra pakankamai ribotos.

Jei socialinių įmonių įstatymo pataisų tikslas iš tiesų yra geresnė ir
visapusiškesnė neįgaliųjų asmenų integracija į darbo rinką, tuomet socialinių
įmonių veiklai kylanti grėsmė niekaip neprisideda prie problemos sprendimo.

Priešingai – sukuria naujų problemų bei apribojimų ne tik
patiems dirbti norintiems neįgaliesiems, bet ir verslui. Kai akcentuojama, kad
neįgalieji į darbo rinką turėtų įsilieti pagal laisvos rinkos principus, o tai
padaryti jiems padeda lengvatos, kažkodėl nutylima, kad jie tai gali daryti jau
dabar, bet būtent ši sistemos grandis ir veikia bene silpniausiai. Tuo tarpu
socialinės įmonės, kurios yra pagrindiniai darbdaviai negalią turintiems
žmonėms, veikia efektyviai, tačiau, nepaisant to, jų veiklą norima komplikuoti
įvedant reikalavimus, prasilenkiančius su gyvenimo realybe.

Tarkime, siūloma įtvirtinti du reikalavimus socialinėms
įmonėms: nurodoma, kad negalią turintys asmenys sudarytų ne mažiau nei 50 proc.
visų socialinės įmonės darbuotojų. Be to, 40 proc. tų darbuotojų turėtų būti
sunkaus ar vidutinio neįgalumo, ir ne mažiau nei 10 proc. jų turi būti
neįgalieji, kuriems nustatytas sunkus neįgalumo lygis.

Iš pažiūros gražus noras, tačiau realybėje tai įgyvendinti
sudėtinga. Šiuo metu žmonių, kurių darbingumas 45-55 proc., socialinėse įmonėse
yra įdarbinta daugiau nei neįgaliųjų, turinčių sunkesnes negalias. Taip yra ne
todėl, kad socialinės įmonės vengtų darbinti problematiškiausius neįgaliuosius,
o dėl to, kad tarp neįgaliųjų, kurie nori ir gali dirbti, turinčių mažiausią ar
vidutinį neįgalumo lygį yra žymiai daugiau nei turinčių sunkų (0-25 proc.
darbingumo) neįgalumo lygį. 

2016 m. darbo biržoje buvo registruota 9919 neįgalių asmenų,
ieškančių darbo, iš jų net 85 proc. darbingumas buvo 45-55 proc. Taigi, minima
10 proc. kvota net ir labai norint negalės būti realizuota. Objektyvi realybė,
o ne subjektyvūs socialinių įmonių veiksmai nulemia skirtingą žmonių su negalia
įdarbinimą įmonėse. Užuot sunkinus situaciją ir privaloma tvarka įvedant kvotas
skirtingo neįgalumo žmonių įdarbinimui, verčiau reikėtų pasidomėti, kokios
kliūtys egzistuoja, kad negalią turintys žmonės ne tik sunkiai randa darbą, bet
ir dažnu atveju baiminasi jo ieškoti.

Skirtingų neįgaliųjų integracijos priemonių plėtra, jų įvairovė ir lankstumas
galėtų būti tas atsakymas, kurio laukia ne tik patys neįgalieji, bet ir
verslas. Tačiau panašu, kad bus sukama priešingu keliu – identifikavus, kad
laisvos darbo rinkos principai neįgaliųjų atveju neveikia, telieka vienas
žingsnis iki privalomų kvotų verslui įvedimo. Tokia sistema veikia ne vienoje
Europos valstybėje, pavyzdžiui, Prancūzijoje.

Ten oficialiai įtvirtinta, kad 6 proc. įmonės darbuotojų
turi turėti negalią. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad sistema ten įdiegta,
bet apibūdinimas „veikia“ šiuo atveju tikrai nėra tinkamas – dalis įmonių
neslepia, kad verčiau renkasi mokėti baudas, nei siekia, kad 6 proc. jų
darbuotojų sudarytų žmonės su negalia. Tad ar tikrai dar viena papildoma
prievolė verslui kvotų pavidalu padidins neįgaliųjų šansus įsidarbinti?

Jei reformos tikslas ne plėsti integracijos galimybes, bet
tiesiog skaidrinti socialinių įmonių sektorių, efektyvinti jo veiklą, tam
reikalingos visai kitos priemonės bei aktyviau veikiančios priežiūros
institucijos.

Suprantamas ministerijos noras suvaldyti situaciją, kurioje išryškėjo interesų susikirtimai, pasitaiko ir nekompetentingo įmonių valdymo pavyzdžių. Tačiau būtina užtikrinti, kad priimami įstatymai neužkirstų kelio tiems, kurie savo darbu kuria valstybei pridėtinę vertę, o noras sustabdyti kelių, ne pačiu geriausiu būdu veikiančių, subjektų veiklą nepakentų šimtams kitų.