Valdas Sutkus. Iniciatyva asmeninė. Ar atsakomybė bus kolektyvinė?

Valdas Sutkus. Iniciatyva asmeninė. Ar atsakomybė bus kolektyvinė?

Valdantieji politikai
kalba, kad 2018-ieji bus mokesčių ir pensijų sistemos reformos metai. Laukiame
ir svarstome, kokia ta reforma bus. Kokia ji bebūtų, iš akiračio nepaleiskime fakto,
kad bet kuriuo atveju, ji paliestų ir nekvalifikuotus darbus dirbančius žmones,
ir aukštos klasės specialistus, ir garbius senjorus, ir jaunimą, ir miestiečius
bei regionų gyventojus. Kitaip tariant, ši svarbi reforma neaplenks nė vieno iš
mūsų.

Kol sklaidomos politinės programos ir diskutuojami svarbiausi
reformų principai ir argumentai, vietoje aiškios krypties ir visapusiško pasiūlymų
paketo kol kas matome pirmąjį pensijų reformos daigą – valdančiosios koalicijos
atstovo, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno siūlymą
dėl pakeitimų kaupiantiesiems pensijai II pakopos pensijų fonduose.

Projektas atsiduria viešoje Seimo teisės aktų bazėje ir,
deja, jokie požymiai nerodo, kad dėl jo būtų atsiklausta kitų komitetų,
ministerijų, kitų suinteresuotų institucijų, socialinių partnerių nuomonės bei
vertinimų. Tai savaime nerimą keliantis faktas, jau nekalbant apie tai, kad šiuo
trumpu projektu siūloma keisti esminę kaupimo taisyklę: į II pakopą nukreipiamą
dirbančiųjų „Sodros“ mokesčio dalį palikti „Sodroje“, vietoje jos numatant
pervedimus iš… niekaip konkrečiai neapibrėžtų valstybės lėšų šaltinių. Kitaip
tariant, drąsiai ištariama „a“, tačiau užmirštama pasakyti „b“.

Vietoje funkcionuojančios sistemos bei asmeninio žmonių pasirinkimo
siūlant neapibrėžtumą, kaupiantieji pasmerkiami ne tik politinių sezonų kaitai,
bet ir kasmetiniams politikų debatams tema „iš kur paimti pinigų?“. O ir pačios
valstybės atsakomybė už savo piliečių ir dirbančiųjų gerovę senatvėje
susiaurinama iki jų pačių asmeninės problemos. Suprask skęstančiųjų gelbėjimas
pačių skęstančiųjų reikalas.

Deja, iš vieno pasiūlymo nėra aiškus planuojamų pertvarkų
tikslas. Nesvarstomas klausimas, kokio dydžio ir iš kokių šaltinių pajamas gaus
tie gyventojai, kurie pensinį amžių pasieks 2030-2040 metais. Neskaičiuojama, koks
tuo metu bus atlyginimų fondas Lietuvoje, kiek iš dirbančiųjų pavyks surinkti socialinio
draudimo įmokų ir kokie bus „Sodros“ įsipareigojamai tuometiniams pensininkams.

Paskaičiavę ir atsakę į šiuo klausimus pripažintume, jog
reikalingi sprendimai, kurie ateityje mažintų „Sodros“ naštą, o pačius žmones jau
dabar skatintų kaupti daugiau.

Praktiškai pusė II pakopos pensijų fondų dalyvių kaupia maksimaliai.
Reikia sprendimų, jog ir kita pusė, šiuo metu nukreipianti tik 2 proc. nuo savo
„Sodros“ mokesčių, turėtų galimybę prisidėti patys ir kaupti maksimaliai.
Pertvarkant išmokų modelį, tikslinga pasidairyti į kaimynus ir įsivertinti kiek
Lietuvoje gali būti pritaikytas Estijoje veikiantis išmokų modelis, kur
privalomo įsigyti anuiteto suma yra apie 8800 eurų, tai yra beveik dvigubai
mažesnė nei Lietuvoje. Estijoje mažiau sukaupęs asmuo išmokas gauna
periodinėmis išmokomis per 10-15 metų laikotarpį.

Tokia svarbi reforma neturėtų prasidėti pavienėmis
iniciatyvomis, kurias galima suprasti kaip sistemos mastu itin svarbias detales
rizikuojančią užgožti skubą ar bendros pozicijos neturėjimą. O gal ir
nepakankamas pastangas ieškoti visas šalis tenkinančio optimalaus varianto.

Kitas klausimas, kas iš tiesų yra šio projekto šeimininkas
arba lyderis? Šiuo metu turime situaciją, kai be rimtesnės diskusijos tokios
svarbos projektą pateikia vienas Seimo narys, ignoruodamas faktą, jog šiam
klausimui yra sukurta platesnė darbo grupė, į procesą įsitraukusi Vyriausybė,
Socialinės apsaugos ir darbo, Finansų ministerijos, Lietuvos bankas. Akivaizdu,
kad dar nėra bendro visos reformos plano, o pavienės fragmentiškos iniciatyvos tikrai
nesuteikia aiškumo ir atrodo ne tik chaotiškos, bet ir neatsakingos.

Seniai žinoma tiesa, kad finansiniai, mokestiniai bei
santaupų klausimai, kartu su sveikatos bei socialinės apsaugos problemomis, visuomenei
yra vieni jautriausių. Ir todėl rekomenduotina jais nejuokauti, nesielgti
atsainiai, lengvabūdiškai nesišvaistyti siūlymais ar kalbomis, nes sprendimai
Seime arba Vyriausybėje gali reikšti ne tik esminius pokyčius asmeniniams
žmonių finansams dabar arba ateityje, bet ir iš esmės sudrebinti pasitikėjimą
ne tik valdžia, bet ir valstybe.

Kol laukiame viso pasiūlymų paketo ir plačios, visas
suinteresuotas puses įtraukiančios viešos diskusijos, asmeninės Seimo narių
iniciatyvos sufleruoja visai neretorinį klausimą. Kol politikai varžosi dėl asmeninės
lyderystės, lieka neaišku, ar asmeninę iniciatyvą lydės kolektyvinė atsakomybė?
Jos kaina – daugiau kaip milijono dirbančiųjų gyvenimo kokybė, išėjus į
pensiją.