V.Sutkus: darbdaviai yra švietimo sistemos klientai

V.Sutkus: darbdaviai yra švietimo sistemos klientai

Pavasaris gausybei šalies abiturientų yra laikas, kai tenka rinktis būsimą profesiją. Juk klaida, padaryta dabar, gali reikšti keletą galbūt veltui prarastų metų ir varganas galimybės įsitvirtinti darbo rinkoje. Tačiau pasirinkimas ir vėl nebus lengvas, nes švietimo institucijos neįsiklauso, ko reikia būsimiems darbdaviams, ir neduoda atitinkamų signalų jaunimui.

Jeigu atrodo, kad pabarsčius pažadų Švietimo ir mokslo ministeriją pernai okupavusiems mokytojams krizė jau išspręsta ilgam laikui, tai tokia nuomonė yra klaidinga.

Tiesiog tąsyk išlindo gausybė ilgus metus slėptų švietimo sistemos ydų. Tai – ir neadekvačiai paskirstomas mokytojų darbo krūvis, ir vienur pilnos, net perpildytos vaikų, o kitur tik „popieriuose“ veikiančios pustuštės mokyklos. Patys pedagogai, kuriems nuo biudžeto stalo nuolat būdavo barstomi tik pažadais pagardinti trupiniai, yra pasimetę – tą įrodė ir trankiai per visą šalį nuskambėjęs moksleivių įrašas apie Žiežmarių mokytojos „auklėjimą kirčiavimu“.

Sudėtinga daugelio mokyklų padėtis, prasti moksleivių rezultatai, atotrūkis tarp vienodo amžiaus jaunuolių, besimokančių skirtingo lygio ugdymo įstaigose, yra tai, kas matoma plika akimi. Tačiau iki šiol egzistuoja giluminė takoskyra tarp sparčiai besikeičiančios darbo rinkos poreikių ir sunkiai pajudinamų švietimo sistemos planų bei programų.

Lietuvos verslas jau seniai siunčia signalus valdžiai apie tai, kad šalyje tragiškai stinga kai kurių specialybių darbuotojų. Pavyzdžiui, įvairių kvalifikacijų inžinierių. Galima rankos pirštais suskaičiuoti bendrojo lavinimo mokyklas, kuriose moksleiviai bent šiek tiek supažindinami su tokiomis specialybėmis. Taip yra dėl to, kad iki šiol sistemoje vyrauja požiūris, jog pagrindinis klientas yra mokinys su jam priklausančiu krepšeliu. Ir tik mažai kam ateina į galvą, jog jo ateitis priklauso nuo kito kliento – būsimo darbdavio – poreikių.

Neturėdami kitos išeities verslininkai patys ima ugdyti reikalingus darbuotojus – kartais bendradarbiaudami su mokslo įstaigomis, kaip, pavyzdžiui, jau pradėjo daryti kelių tiesimo įmonės, kartais savarankiškai. Šalyje nusprendusios investuoti užsienio kompanijos irgi pirmiausia priverstos mesti pinigus specialistams parengti pagal jų reikalavimus.

Tiesa, judesių teigiama linkme jau yra – didžiausios verslo organizacijos pasirašė susitarimą dėl pameistrystės įgyvendinimo modelio. Pačioms įmonėms, kurių specialistai yra pasirengę perteikti savo žinias ir įgūdžius tiems, kam to reikės, įsitraukus į kvalifikuotų darbuotojų parengimą suderinti jų pasiūlą su paklausa taps gerokai paprasčiau.

Tačiau kad visai tai įsibėgėtų, būtinos tinkamos mokymo programos, o svarbiausia – visapusė nauda. Pameistriui tai – stipendija arba darbo užmokestis, mokslo įstaigai – mažesnės praktinio mokymo sąnaudos, bent ketvirtadaliu didesnė paskata iš biudžeto, o darbdaviui – mažesni pameistrio kaštai. Tuomet ir nauji specialistai būtų parengiami daug greičiau bei efektyviau, o kol jie mokytųsi, ir pati valstybė gautų naudos iš su darbo santykiais susijusių bei vartojimo mokesčių.

Tačiau tam reikalinga įteisinti visiems naudingas paskatas, tik reikia pinigų, kurių neva nuolat trūksta. Bet ar iš tiesų? Pirmiausia sutaupyti galima atsisakius dalies akivaizdžiai pasenusių profesinio ar net aukštojo mokslo programų, kurios visiškai nebeatitinka nūdienos realijų. Antra, Užimtumo tarnyba įvairiausiems mokymams skiria dešimtis ar šimtus milijonų eurų, kurie panaudojami neefektyviai. Vėjais švaistomos lėšos. Skyrus bent dalį jų pameistrystės programoms galima pasiekti milžiniško efekto.

Tam reikia, kad bendradarbiautų trys institutai – valstybė, verslas ir, žinoma, pats mokinys. Tokia sinergija įmanoma ir siektina. Verslo bendruomenė yra atvira ir pasirengusi naujovėms – tą įrodo ir minėtas susitarimas dėl pameistrystės. Belieka laukti valstybės žingsnio, kuris būtinas, norint suderinti neadekvačią rengiamų specialistų pasiūlą su darbo rinkoje egzistuojančia paklausa.