2000-aisiais, kai Lietuvoje buvo įgyvendinta pirmoji pensijų reforma ir įvestas pensijų kaupimas, Lietuvos ekonomika vis dar vadavosi iš sovietinio palikimo. Vidutinis mėnesio atlyginimas iki mokesčių svyravo vos apie 380 eurų, o emigracijos srautas į ekonomiškai stiprias šalis buvo didžiulis iššūkis darbo rinkai. Tarptautinėms institucijoms kliuvo, kad priartėjus pensijos amžiui pasipildavo nedarbingumo diagnozės, kaip būdas bent kažkiek susišvelninti patiriamą finansinį nepriteklių.
Tuomet priimti sprendimai ne išleisti, o kaupti dalį socialinių įmokų ateities pensijų naudai diskusijas kelia iki šių dienų.
Gerovės valstybių receptai – ne mums?
Skandinavijos šalys Lietuvos darbingo amžiaus gyventojams tapo patrauklia vieta pasirinkti kurti savo gyvenimą. Aukštą gyvenimo lygį užtikrinantys atlyginimai, patikima socialinės apsaugos sistema bei kokybiškos viešosios paslaugos. Tačiau kas neretai lieka nutylėta, bendrą ir asmeninį saugumą čia leidžia sukurti išties dideli mokesčiai.
Lietuvoje nuo sukaupto darbo stažo ir sumokėtų socialinio draudimo įmokų priklausančiai individualiai pensijos daliai vis dar tenka mažesnė proporcija, palyginti su bendrąja dalimi. Skurdo rizika tarp pensininkų yra aukšta, todėl didinant individualios pensijos dalies svorį daug dėmesio skiriama ir mažiausių socialinio draudimo pensijų indeksavimui.
Dalis gyventojų pakankamai stažo nesukaupė ir įmokų negalėjo sumokėti dėl objektyvių priežasčių, daliai galbūt nėra artimas skandinaviškas požiūris į tai, koks svarbus asmeninis indėlis bendrai ekonominei gerovei. Kaip bebūtų, situacija vis dar gana lėtai juda link teisingesnio indėlio „Sodros“ įmokomis įvertinimo ir neįnorina dėl pensijos stengtis labiau.
Daugiapakopės pensijų sistemos, į kurias aktyviai įsitraukia ir dirbantieji, ir darbdaviai, yra atėjusios iš gerovės sinonimu laikomų Skandinavijos šalių. Bet jeigu mums vis dar sunku suprasti, kad gerovė nėra nemokama ir tai yra finansine disciplina susikuriamas dalykas, galbūt tai reiškia, kad požiūriui pakeisti dar neužteko laiko?
Fondas ar bankas
Akivaizdu, jog visuomenė pakankamai stipriai įaudrinta teiginių apie tai, kad dabartinė II pakopos pensijų sistema riboja asmens pasirinkimo laisvę neleidžiant santaupomis disponuoti taip, kaip atrodo reikalinga. Ar šioje diskusijoje mes tikrai nesupainiojome pensijų fondo, skirto kaupti lėšas, investuoti ir po 20, 30, 40 metų gauti išmokas pensijoje, su banku? Būtent banko sąskaita leidžia pinigus ir įdėti, ir išimti tada, kada norisi.
Pensijų fondo specifiškumo suvokimas yra fundamentalus mūsų finansinio raštingumo elementas, nes mes linkstame užmerkti akis į tai, kuo skiriasi šiaip pinigų laikymas sąskaitoje ir ilgametis kaupimas savo pensijai.
Grįžtant prie Skandinavijos valstybių gerovės recepto. Viena esminių jo dalių yra visuomenės susitelkimas, leidžiantis atskirų žmonių indėlį suvienyti iki masiškumą galinčio maksimaliai išnaudoti masto. Visuotinai mokami mokesčiai leidžia finansuoti viešąsias paslaugas, visuotinis dalyvavimas kaupiant pensiją – papildyti pajamas senatvėje iš papildomo šaltinio ir leisti sau daugiau.
Mūsų šalies pensijų sistema, vienijanti didelę dalį dirbančiųjų, suteikia galimybę jiems tapti apčiuopiama finansine jėga, atpigina finansinių operacijų kaštus bei pačią turto valdymo paslaugą, kurios tarifai yra reguliuojami valstybės. Jeigu atmestume finansinės disciplinos aspektą, individualumas kainuotų brangiau, o puolus išsigryninti pinigų iš pensijų fondų, gali kilti klausimas ir dėl jų veiklos tęstinumo bei atsakingai kaupiančių žmonių lūkesčių pažeidimo.
Prievarta
Vienos pagrindinių kritikos strėlių, kurios nutaikytos į II pakopos pensijų sistemą – pakartotinis įtraukimas, kurį viešojoje erdvėje nevengiama pavadinti prievartos mechanizmu. Stebėdamas prieš pora savaičių vykusią LRT diskusijų laidą „Lietuva kalba“ atkreipiau dėmesį, kad pusė realiu laiku surengtoje apklausoje dalyvavusių žmonių nubalsavo, jog II pensijų pakopoje nedalyvauja. Šių metų pradžioje „Sodros“ pranešimus dėl pensijų kaupimo antroje pakopoje gavo 264 tūkst. žmonių, iš kurių 28,8 tūkstančio įtrauktųjų nusprendė pradėti kaupti, o likusieji nusprendė II pensijų pakopoje nedalyvauti. Ar tokia statistika būtų įmanoma be apsisprendimo laisvės, t. y., jei kaupimo pensijai nebūtų įmanoma atsisakyti? Žongliravimas žodžiu „prievarta“ šią diskusiją įaudrina, tačiau jis pernelyg nutolęs nuo realybės, kadangi mechanizmai atsisakyti dalyvauti kaupime egzistuoja.
Ar jie patogus – galime diskutuoti. Tačiau šioje diskusijoje neturėtume pamiršti ir kitų sričių, kuriose galioja tam tikri visuomenės ir valstybės susitarimai.
Pavyzdžiui, kodėl pas mus yra privalomas transporto priemonių draudimas? Atrodo juk kiekvienas žmogus galėtų priimti sprendimą pats, jei įvyko autoįvykis, kaip jį spręsti, kiek mokėti nukentėjusiam, priklausomai nuo to, turima tam lėšų ar ne. Tačiau realybėje toks modelis neveiktų – kiltų ginčai, į kurių sprendimą valstybei vis tiek tektų įsikišti. Siekiant to išvengti, susitarėme dėl privalomo transporto priemonių draudimo – šiai dienai sistema efektyvi, ji veikia, padeda eliminuoti nesutarimus dėl žalos dydžio ar jos atlyginimo termino. Tai tapo tapo mūsų kasdienybe, naudingu ir patogiu instrumentu išvengti kur kas sudėtingesnių problemų ir šiai nebelaikome privalomo transporto priemonių draudimo savo apsisprendimo laisvės ribojimu.
Diskutuodami apie II-ąją pakopą turėtume prisiminti šią analogiją. Sunaikinti gerai veikiančią sistemą galime greitai, tačiau nepasiruošę ateičiai problemų turėsime visi – tiek žmogus, kurį aplinkybės vers su ištiesta ranka atsisukti į valstybę, tiek valstybę, kuriai patenkinti visų lūkesčius paprasčiausiai gali pristigti resursų.